Subjektyvus žvilgsnis…

Šiandien įvyko jau trečios nacionalinio diktanto akcijos finalinis turas. Neabejingi lietuvių kalbai ar tik šiaip norintys pasitikrinti savo žinias rašė jau šeštąjį diktantą nuo akcijos pradžios. Taip pat šiais metais su šia akcija vyko ir gana didelio populiarumo sulaukę gražiausio lietuviško žodžio rinkimai - buvo balsuojama raštu, didžiausiose internetinėse svetainėse, blogas.lt sistemoje ir kitur. Taigi akivaizdžiai matyti kad akcijų rengėjai stengiasi, jog žmonės gerbtų gimtąją kalbą, prisimintų jos taisykles, kad net nekiltų minties apie lietuvių kalbos išnykimą.

Lietuviška blogosfera. Plati, tačiau vis dar sparčiai besiplečianti visuomenė, per dieną parašanti šimtus ar net tūkstančius straipsnių. Kai kurie bloger’iai netgi turi svajonių (ar siekių, čia jau kaip  pažiūrėsi) nukonkuruoti tradicinę žiniasklaidą, teigia kad po keleto metų tinklaraščiai bus (ar netgi jau yra) viena iš didžiųjų žiniasklaidos priemonių. Tačiau viena pagrindinių taisyklių tradicinei žiniasklaidai - taisyklinga lietuvių kalba. Ar šios taisyklės laikosi lietuviškos blogosferos nariai?

Žinoma, galime skaityti daugybę įvairių temų, įdomių ar nelabai, daug arba mažai lankytojų sulaukiančių tinklaraščių, kuriuose rašoma taisyklinga lietuvių kalba. Aišku, ponai kalbininkai prie kiekvieno iš mūsų rastų dėl ko prisikabinti, tačiau nesileiskime į tokius subtilumus.

Deja, tačiau taisyklinga lietuvių kalba lietuviškuose tinklaraščiuose nėra taisyklė be išimčių. Be abejonės, nereikia net kalbėti apie trylikametes “sawlyteas”, arba to paties amžiaus panašių “madų” besivaikančius “bachūriukus”, kurie dar tik mokosi ir jau vien tik bandymas raštu reikšti mintis yra sveikintinas. Nešneku ir apie lietuviškai rašančius užsieniečius - jų klaidos yra savaime suprantamos, arba tokius žodžius, kaip pvz. “skeneris”, “printeris” ar kt., kurie jau yra įaugę.

Tačiau didelių klaidų daro ir kai kurie “didieji”, populiarūs bei daug lankytojų sulaukiantys tinklaraščiai. Nors jų autoriai yra 100%-iai lietuviai, iš straipsnių tai ne visada pasakysi.

Pavyzdžiui, tapkiaus puslapyje vos ne kiekvienam įraše išlenda po vieną - dvi tokias svetimybes kaip “Awww”, “Ain’t it cuuuute”, “Pisses me off” ir t.t.? Hmm, ar būtina jas naudoti, ar negalima to pakeisti normaliais lietuviškais žodžiais? Mental tinklaraštyje taip pat galima rasti visiškai bereikalingų žodžių -  “i mean, come on”, “so cool” “so on” ir t.t. Ko gero, be to taip pat sėkmingai galima išsiversti. Kolega Gytis rašė apie MTV blogus, kuriuose, pasak jo, išvis apsieinama be lietuviškų raidžių… Tai tik pavyzdžiai, tokių svetimybių galime rasti ir neviename kitame tinklaraštyje.

Nežinau, ar minėtuose tinklaraščiuose anksčiau pastebėjote ne itin “švarią” gimtąją kalbą, tačiau esu 99,99% tikras, kad skaitydami mano įrašą pagalvojote apie vieną bloger’į. Taip, tai ponas qemm.

Pasak toprss.lt, pono qemm tinklaraštis trečias pagal prenumeratorių skaičių Lietuvoje (2008 02 22 d. statistika). Ir nors prenumeratorių reitingų “varžybose” qemm gautų tik “bronzą”, jeigu būtų surengti nelietuviškiausio lietuviško tinklaraščio rinkimai, qemm be konkurencijos “pasipuoštų aukso medaliu”. Net 20% (kai kuriuose įrašuose ir daugiau) šio tinklaraščio žodžių - nelietuviški. Na, suprantu, visgi tinklaraštis yra “ant durniaus” (taip jis vadinasi:) ir jo autorius itin nepersistengia jį rašydamas, tačiau jei jau tas ant durniaus pradėtas tinklaraštis tapo toks populiarus, gal visgi galima jį rašyti lietuviškai?

Ir vienas retorinis klausimas (o jei qemm čia užklys, gal ir atsakys komentaruose): įdomu, už kokį gražiausią lietuvišką žodį  balsavo qemm? Už jo mėgstamus “importantly” ,”unacceptable” ar kitus, kurių pilna jo įrašuose? Gražūs žodžiai, deja, nelietuviški…

Abejoju, ar daug Lietuvos bloger’ių šiandien prisiminė lietuvių kalbos taisykles ir rašė diktantą ;) Tačiau būtent tinklaraščių autoriai rašo ne kartą per metus - jie rašo kasdien. Tinklaraščiai populiarėja, geriausius lanko ir prenumeruoja daug skaitytojų. Blogosfera gali būti pakankama jėga lietuvių kalbos išlaikymui. Tad perfrazuodamas vieno katino žodžius, norėčiau paraginti: nesvarbu, ar jūs vaikotės delfi populiarumo, reiškiate tik savo mintis, ar tik aprašote savo  dienos įvykius, Žmonės, rašykime lietuviškai!

Rodyk draugams

Vakar minėjome Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną. Patriotiškai prisiminėme 90 metų senumo valstybės kūrimo įvykius, lietuvių kovas už laisvę. Prisiminę mums svarbią datą, panašų valstybės kūrimo procesą galime stebėti “gyvai”. Pranešama, kad Europos žemėlapyje šiandien atsiras nauja valstybė - Kosovas paskelbs nepriklausomybę. Tad pakalbėkime apie šį regioną - pastaruoju metu bene karščiausią tašką Europoje.

Kosovas - beveik vienuolikos tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto regionas pietų Serbijoje, kuriame gyvena apie du milijonai gyventojų.  Kosovas šiaurės vakaruose ribojasi su Juodkalnija, pietvakariuose su Makedonija ir pietuose su Albanija. Taip pat, kaip jau minėjau, kolkas yra Serbijos dalis. Didžiausias regiono miestas - Vilniaus dydžio sostinė Priština (apie 600000 gyventojų). Prizren'as, Uroševac, Dakovica, Peč ir Kosovo Mitrovica - tai kiti didžiausi regiono miestai. Kalnuotas regiono reljefas palankus turizmui. Populiariausi turizmo ir slidinėjimo kurortai įsukūrę šalia Šar kalnyno. Didžiausi turistų traukos centrai - kurortiniai Brezovicos ir Prevalac'o miestai.

Krepšinis, rankinis ir futbolas - tai populiariausios sporto šakos Kosove. Tiesa, tik rankinio federacija yra pripažinta tarptautiniu mastu. Olimpinio komiteto, taip pat kaip ir daugumos sporto šakų federacijų, pasaulinės federacijos kolkas nepripažįsta.

Populiariausia religija laikoma islamas, tačiau Romos katalikų bei krikščionių ortodoksų išpažinėjų taip pat yra. Didžiausia Kosovo etninė grupė - albanai, sudarantys net 92% gyventojų. Taip pat regione gyvena serbų (4%), bosnių (2%), čigonų ir turkų (po 1%) tautinės mažumos.

Kosovo provincija buvo įkurta 1945 metais kaip autonominis Serbijos liaudies respublikos  regionas. Serbija savo ruožtu buvo federalinės Jugoslavijos respublikos dalis. Tačiau tikrą autonomiją Kosovas įgijo tik 1960 metais, kai Jugoslavija tapo socialistinė. Kosovas de facto tapo socialistine federacijos respublika su savo prezidentu ir premjeru, tačiau liko Serbijos provincija.

Jau po dešimtmečio provincijos daugumą sudarantys albanai pradėjo reikalauti pilnos nepriklausomybės. Ir nors valdantysis rėžimas šiuos “pageidavimus” greitai numalšino, tai buvo tik laikinas sprendimas. 1981 metų kovą albanų studentai pradėjo protestus, reikalaudami, kad Kosovas taptų Jugoslavijos federacijos respublika, nepriklausoma nuo Serbijos. Protestai virto riaušėmis ir dažnais išpuoliais prieš Kosovo serbus bei kitas etnines mažumas.

Šiais neramumais puikiai pasinaudojo Slobodanas Miloševičius, būsimasis Serbijos prezidentas. 1987 metais nutraukęs susitikimą su Kosovo albanais, Miloševičius susitiko su protestuojančiais serbais. Po išvaikyto serbų protesto Miloševičius pasakė “Niekam neleisiu jūsų mušti”. Kaip vėliau tapo aišku, šis incidentas bei frazė tapo lemiamu žingsniu Miloševičiaus populiariumui.

1989 Miloševičius drąstiškai sumažino Kosovo autonomiją Serbijoje. Tuoj po to Kosovo albanai organizavo taikų separatistinį judėjimą, boikotuodami rinkimus ir valstybines institucijas bei kurdami albanų mokyklas ir politines įstaigas. 1990 metų liepos 2 d. Kosovo parlamentas paskelbė Kosovą nepriklausoma valstybe. Tačiau ją pripažino tik kaimyninė Albanija. Per du metus priimta konstitucija bei surengtas referendumas. 98% balsavusių pasisakė už Kosovo nepriklausomybę. Nors referendumą stebėjo tarptautiniai stebėtojai, jis nebuvo pripažintas.

Po Bosnijos ir Kroatijos atsiskyrimo nuo Jugoslavijos, Serbijos vyriausybė pradėjo perkėlinėti serbų pabėgėlius (taip pat į Kosovą), tad daug albanų turėjo palikti savo namus serbams.

1995 metais albanai įkūrė Kosovo išlaisvinimo armiją, (KIA) kuri pradėjo partizaninio karo stiliaus išpuolius prieš Serbijos policiją bei civilius. Ir nors 1998 metais, konfliktu susidomėjus vakarams, buvo paskelbtos paliaubos, tačiau jos greitai buvo nutrauktos KIA išpuolių, į kuriuos žiauriomis kontraatakomis atsakė serbai. Serbų pajėgos stengėsi sunaikinti albanų paveldą ir kultūrą - buvo deginamos mečetės, žudomi žmonės. 

Po Jugoslavijos atsisakymo pasirašyti susitarimą su NATO dėl taikdarių įvedimo į Kosovą, 1999 NATO pradėjo savo 78 dienų kampaniją ne tik pačiame Kosove, bet ir visoje Jugoslavijoje. Prasidėjo Kosovo karas. Per konfliktą apie milijoną albanų pabėgo arba buvo jėga išvežti iš Kosovo. 10 - 12 tūkstančių buvo išžudyta, dar 3000 laikomi dingę be žinios. 

Pasibaigus karui Jungtinių tautų (JT) Saugumo Taryba perdavė Kosovo valdymą JT. Buvo įvestos NATO vadovaujamos taikdarių pajėgos. 2001 metais laisvuose rinkimuose buvo išrinkta Kosovo asamblėja, prezidentas ir ministras pirmininkas. Su UN priežiūra įkurta profesionali, multietninė policija. Tačiau neramumai tarp albanų ir serbų išliko. Vienas iš žiauresnių - kai serbų paleisti šunys užpuolė Albanų berniukus. 2 vaikai mirė.

Derybos dėl galutinio Kosovo statuso prasidėjo 2006 metais.  Ir nors Rusija bei (savaime suprantama) Serbija nepritaria Kosovo nepriklausomybei, atrodo, jog kitos didžiosios valstybės - JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija - pripažins  Kosovo respubliką.

Taigi, pasak Lietuvos televizijos, šiandien 15 val vietos laiku Kosovo parlamentas paskelbs nepriklausomybę. Ar jiems pavyks? Ar nauja valstybė ilgam atsiras Europos žemėlapyje? Ar olimpinėse žaidynėse, kurios yra vienas taikos simbolių, Pekine jau dalyvaus nepriklausomo Kosovo delegacija? Pamatysime. Europos žvilgsniai krypsta į Kosovą. Dabar ten rašoma istorija…

Rodyk draugams

Asmeniniai pasvarstymai. Diskusijos su artimu žmogumi. Kalbėjimas gimtąja arba užsienio kalba. Įvairių įvykių pasakojimai. Dainavimas ar eilėraščių deklamavimas. Visa tai - ko gero kiekvienam visiškai įprasti komunikavimo reiškiniai. Taip elgiamės kiekvieną dieną. Tačiau, ar tik dieną…?

Tikrai ne. Nereikėtų stebėtis, jei artimasis, bičiulis arba draugas su kuriuo gyvenate viename kambaryje/bute, naktį jums pradėtų pasakoti savo istorijas. Teigiama, kad ne taip jau retai žmogus garsiai “komunikuoja” naktimis. Miegodamas.

Kalbėjimas miegant - taip galima paaiškinti medicininį terminą “somnilokvija”. Žmogaus, turinčio polinkį kalbėti naktimis, postringavimai gali būti gana garsūs ir įvairūs: nuo paprastų garsų iki sudėtingų kalbų. Toks žmogus miegodamas gali kalbėti net keletą kartų per naktį.

Kalbėjimas naktimis labai dažnas tarp vaikų. Pasak mokslininkų, net 50% vaikų miegodami pasakoja įvairias istorijas. Ir nors  subrendus daugumai tai praeina, apie 5% jau suaugusių ir toliau linksmina savo artimuosius naktinėmis kalbomis.

Ar kalbėjimas naktimis yra žalingas ir ar tai galima vadinti liga? Tikrai ne. Naktinės kalbos, jei jos netrukdo žmogui pailsėti ir nėra dalis rimtesnių sutrikimų, paprastai nėra žalingos ir jų gydyti nereikia. Tačiau, tokie pašnekesiai gali paveikti namiškius. Ko gero tai jiems sukels  juoką (kuris yra sveikas, vitaminas C gaminasi, taip sakant). Tačiau miegančius artimuosius garsus kalbėjimas (ar dar blogiau - dainos) gali prižadinti ir gerokai išgąsdinti, ypač jei jie neteisingai interpretuos kalbančiojo žodžius.

Miegančiojo kalbos pobūdis ir temos priklauso nuo miego fazės. Dažniausiai kalbama trumpalaikių prabudimų metu taip vadinamoje “ramių akių miego” fazėje. Šioje fazėje sapnuojama retai, tad žmogaus kalbas (tiesa, gana sunkiai) galima susieti su patirta įtampa, išgyvenimus. “Greitų akių miego” fazėje kalbėjimas taip pat galimas - tada sapnuojami žodžiai ar kalba tariama garsiai. Sapnai ir kalbų temos šioje fazėje taip pat susiję su žmogaus patirtu stresu ir išgyvenimais.  Savaime suprantama, tokie naktiniai “oratoriai” savo monologų neatsimena, ir apie ką kalbėjo, sužino tik iš artimųjų (na, ko gero mažai kas miega prie įjungto diktofono;).

Vienas garsesnių naktinių kalbėtojų - amerikietis dainų kūrėjas Dion’as McGregor’as. McGregor’o kolega Michael’as Barr’as, sužinojęs apie Dion’o somnilokvizmą, pradėjo įrašinėti jo stebėtinai išsamius naktinius monologus. Dion’as sutiko su įrašinėjimu, vildamasis kasetėse išgirsti frazių, tinkančių dainos žodžiams. Deja, sapnuose jis kalbėdavo ne itin dainoms tinkančiomis temomis. Miegodamas Dion’as pasakodavo, pavyzdžiui, apie kelionę su įvairių tautų vaikų grupe oro balionu į mėnulį, apie klaikias kelionias po Niujorką arba apie tatiuruotės darymą ant moters liežuvio. Dažniausiai McGregor’o pasakojimai baigdavosi išgąstingu klyksmu. Dion’o McGregor’o naktinių monologų įrašai ir knyga buvo išleista 6-tajame dešimtmetyje, ir nors komerciškai leidimas nebuvo itin sėkmingas, po “miegančio pasakoriaus” mirties išleista dar pora papildytų Dion’o pasakojimų albumų. Keletą McGregor’o sapnų įrašų ir biografiją galite rasti čia.

Taigi somnilokvija - neretas reiškinys, kuris daugiau linksmas, nei žalingas.

 
Ar kalbate naktimis? Apie ką šnekate? O gal jums tenka klausyti somnilokvisto pasakojimų? Parašykite!

Rodyk draugams

Vieni iš to tiesiog juokiasi. Kiti aršiai kritikuoja ir tai vadina transvestitų šou. Treti karštai diskutuoja ir ginčijasi, kas nepadarytų gėdos Lietuvai. Tačiau vis dar nedaug lieka visiškai abejingų. Šis konkursas - žiūrimiausia LTV laida šiuo metu, o konkurso finalas ko gero pateks ir į visų Lietuvos televizijų žiūrimiausių laidų dešimtuką. Taip, tai Eurovizija.

Šiais metais gana tyliai prasidėjęs (o gal man tik taip pasirodė) konkursas šiandien baigsis - “dviejų litų demokratija” nuspręs, kas gali užkariauti Europą. Tiesa, sprendžiant iš praėjusių turų balsavimų, “teisėjų - muzikologų”, sėdinčių prie tv ir aktyviai reiškiančių savo nuomonę, šiemet nėra itin daug. “Pasisotinimas” ir nusivylimas paskutiniu metu Lietuvoje populiariais “keliais į kosmoso platybes”, kur 2 Lt. demokratija vaidino svarbiausią vaidmenį - viena iš priežasčių, kodėl lietuvių susidomėjimas tik šiek tiek aukštesnės kokybės nei nieko verti “kosminiai” projektai renginiu - Eurovizija - mažėja.

Eurovizijos “prestižo” nykimą akivaizdžiai parodo ir dalyvių sąrašas. Prieš keletą metų konkurso žiūrovai galėjo matyti visus geriausius žinomiausius Lietuvos atlikėjus, bandančius atrasti “Eurovizijos sėkmės formulę”, tuo tarpu šiais metais tokių beveik nėra. Galbūt po LT-United “ant_durniaus”,  jie suprato, jog neverta brautis į (ne)dainų konkursą, o gal Lietuvos muzikos lygis pagalau išaugo aukščiau nei lėkštas Jevrovizinis standartas…?

Šiaip ar taip, finale pamatysime 12 publikos jau išrinktų pasirodymų, taip pat išvysime ir garsesnius vardus - pernai metų Lietuvos atstovę Juliją ir “seną vilkę”, na, kaip tą, na Skranduką Pilvelytę.

Tad pažiūrėkim pasirodymus, kuriuos internautai įvardija kaip nacionalinio finalo favoritus:

Mini Me “Yes”:

Jeronimas Milius “Nomands in the Night”:

Augustė “Do somethin”:

Nuo komentarų apie šiuos tris pasirodymus  šįkart susilaikau… Pakalbėsim, jei juos išrinks ;)

Akivaizdžiu lyderiu įvardijamas Sasha Son su “Miss Kiss”:

Ko gero, tipiškai standartinė Jevrovizijos daina, kurių Serbijoje (?) bus daug. Tačiau, galbūt netgi, sakyčiau, šiek tiek įsimenanti… Ne pats blogiausias pasirinkimas. Galbūt…

Ir vienareikšmiška mano favoritė (nors lrt.lt apklausoje balsavusieji jos nemato kaip nacionalinio finalo nugalėtojos) - Julia & Girma “To my soul”:

Manau, kad tautiškų motyvų dainomis Eurovizijoje lietuviai pasakytų daugiau, nei banaliomis angliškomis “lopšinėmis”. Visada gerai vertinau pirmuosius Eurovizijoje dalyvavusius ir lietuviškai dainavusius lietuvius, o A. Smilgelevičiūtės “Strazdą” įvardinčiau geriausiu ir įsimintiniausiu lietuvių pasirodymu Eurovizijoje. Tad sutartinės motyvais praturtintas Julijos pasirodymas man patiko. Tai vienintelė iš šių metų LT eurovizijos dainų, kuri galėtų būti mano playlist’e, ir netgi kartais grojama ne tik “random” būdu… 

Ar Julijai Ričik bus suteiktas antras šansas? Gal į Serbiją deleguosim “Sašos sūnelį”? O gal visus nustebins Pilvelytė, kurios dainos nepavyko rasti? Jau šiandien į šiuos klausimus atsakys “2 litų demokratija”. O rytoj vėl vieni diskutuos, ar pasirinkta teisingai, kiti kritikos, arba tiesiog juoksis, sukiodami prie galvos pridėtą pirštą. Bet kokiu atveju, pastebėjimų bus. 

Rodyk draugams