Mintys sausio 13-ąją
Sausio 13-oji. Jau aštuonioliktą kartą prisiminsime šią datą, kraupius įvykius sostinėje ir jaunos valstybės gynėjus. Vėl degs žvakelės, liepsnos atminimo laužai.
Visada žiūrėdamas jaudinančius istorinius kadrus ar klausydamas amžininkų pasakojimų, savotiškai gailiuosi, kad negalėjau dalyvauti pirmuosius žingsnius žengiančiai valstybei svarbiausiuose įvykiuose. Nors tuo metu man politika ir visuomeniniai klausimai dar nė kiek nerūpėjo, dabar savotiškai žavi tada vyravusi bendrumo dvasia - Baltijos kelio grandinė, minios žmonių mitinguose valstybės prieašrio metu, neapsakomas bendrumas 1991-ųjų sausio mėnesį Lietuvos labui. Būtent bendrumo, visuomeniškumo jausmas, neskirstymas į “juos” - aukštesniuosius - ir “mus” - negalinguosius, visos tautos sąmoningumas ir noras kurti geresnį, laisvą rytojų man atrodo įspūdingai ir, deja, dabar jau nelabai realiai.
Prabėgo bene dvidešimt metų. Kiekvienais metais vyksta minėjimai, sakomos kalbos, rodomi vaizdo įrašai. Atrodo, kad lietuviai atsimena, supranta ir vertina 1991-ųjų auką. Deja, pastaruoju metu susidariau nuomonę, kad tai - tik paviršutiniškas įspūdis. Diskutuojant Rusijos, Lietuvos nepriklausomybės klausimais, kalbant apie sausio tryliktąją, jau ne pirmą kartą tenka išgirsti “nukautuojančius” pašnekovų teiginius apie tomis dienomis prie televizijos ir Seimo susirinkusius žmones. “Jie patys lindo po tankais. Rusai ant jų nevažiavo” - tokius ar panašius sakinius ne pirmą kartą išgirstu iš tikrų lietuvių, augusių arba bent jau didesnę gyvenimo dalį praleidusių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi ar iš tikrųjų žmonės vertina ir suvokia laisvės gynėjų aukas, rytojaus minėjimų prasmę? Bent jau dalis jų - kažin…
Kur dingo tas bendrumas, pilietiškumas, visuomeniškumo jausmas, supratimas, kad Lietuva - tai “mes”, kur dingo tas entuziazmas?
Deja, bet vienintelis dalykas, kuris šiuo metu dar kartais suvienija tautą, yra krepšinis. Tačiau ir tam, kad susirinktų keleto tūkstančių rėkianti ir du žodžius į krepšininkus sveikinantį rišlų sakinį vos sugebanti sujungti minia, pasak itin teisingos reklamos, būtini du dalykai - alus ir pergalės. Jei bent vieno šių komponentų nėra - vienybės nėra, ir nepadės tada net krepšinis. Tiesa, kartais pavieniai šūksniai “Lietuva!” vis dar girdimi, pavyzdžiui, kituose sporto, kultūros renginiuose, šiokias tokias, nors ir trumpalaikes tautiškumo ir pasididžiavimo šalimi gaideles galingais prožektoriais pavyko prižadinti vokiečių menininkui. Tačiau ta, prieš dvidešimtmetį sklandžiusi bendrumo dvasia miega. Ir miega giliai… Kokio galingumo prožektorių reikėtų jai pažadinti?
Beveik kasmet, prisimenant aštuoniolikos metų senumo įvykius, keliamas klausimas - Ar tai pasikartotų šiais laikais? - Ar žmonės eitų ginti vyriausybės, Seimo, televizijos? Ar beginkliai žmonės vėl vieningai stotų prieš tankus už savo valstybę? Atsakymas beveik aiškus… Lietuvoje bendrumo jausmo neliko. Visuomenė akivaizdžiai suskirstyta į valdančiuosius ir valdomuosius. Nemaža dalis lietuvių nesupranta, jog tauta - tai “mes”, o valdžia - tai “mūsų” atstovai, kuriuos “mes” galim keisti. Priešingai, įsivaizduojama, jog situacija panaši į tą, bene pusę praeito šimtmečio vyravusią, kai įtakingieji sėdi aukštai ir toli, o tauta nieko negali. Nors prieš dvidešimt metų lietuviai buvo galingesni už ginkluotus smogikus ir aukščiausius valdžios pareigūnus, dabar vėl jaučiamas tipiškas “hommo sovieticus” mąstymas, kai tauta tesirūpina kaip nusipirkti dešros (itin man patikęs žinomo žurnalisto išsireiškimas, deja, pilnos citatos nepamenu). Tiesa, be to Lietuvoje dar “madinga” nesustojant keikti ir peikti valdžią, kuri bet kokiu atveju yra bloga. Taigi, mąstant tipiškai lietuviškai, ar vertėtų tokią valdžią ginti… Labiau tikėtina, kad pasikartojus panašiems įvykiams, didesnė tautos dalis pradės bumbėti ant krašto apsaugos atstovų valdžioje, nesugebėjusių garantuoti saugumą, ant Europos Sąjungos ar NATO, neateinančių į pagalbą, nei kad kartos 1991-ųjų sausio žygdarbius.
Naivu tikėtis, kad lietuviams užtektų pilietiškumo ginti valstybę, jei jo pritrūksta išreiškiant savo nuomonę Seimo rinkimuose, referendumuose Lietuvai ir patiems piliečiams svarbiais klausimais. Šiek tiek keista, kai vos prieš keletą mėnesių išrinkta valdžia peikiama ir kritikuojama, nors iš esmės jau prieš rinkimus kalbėjo, ką ketina daryti. Visiškai juokinga, kai piliečiai keikia Seimą, nors paklausti, už ką balsavo, atsako, kad rinkimuose nebuvo…
Tiesa, jei ne Lietuvos, tai bent jau savos piniginės likimas gali pabudinti bet ką. Pasaulinio ekonominio sunkmečio ir “blogos” valdžios (taip mano nemaža visuomenės dalis) akivaizdoje,rodos, tautos visuomeniškumas ir pilietiškumas bunda. Ketinami rengti protestai, streikai, nepasitenkinimo šūksniai galbūt paskatins pilietiškumą. Prieš aštuoniolika metų ėję ginti valstybės, dabar lietuviai ketina transparantus demonstruoti savo gerbūvio labui. Nors visiškai skirtingos, tačiau akivaizdžios pilietiškumo apraiškos. Norėtųsi, kad suprastume, jog valdžia - tautos rankose, jog sėdintieji svarbiausiose valstybės kėdėse yra piliečių atstovai ir tautos veidrodis. Norėtųsi bent dalį tų, prieš dvidešimtmetį vyravusių visuomenės bendrumo nuotaikų, apie kurias jauni žmonės težino iš knygų ir vaizdo įrašų, patirti čia, dabar - laisvoje Lietuvoje.
Tokios tad mintys sausio 13-ąją. Dieną, kai dar ir dar kartą žiūrėdami istorinius kadrus išspaudžiame ašarą. Ašarą ne tik dėl kraupių vaizdų ir žuvusiųjų, bet ir dėl tiesiog spinduliuojančio tautos bendrumo jausmo…
Tekstas anksčiau taip pat publikuotas tinklink.lt ir lrt.lt
Įdomu. Patiko.
Gražios įžvalgos, bet nieko naujo.
Gal busiu pasmerktas, be vienas liudinikas mane itikinejo, kad ir sausio 13 be alaus neapseita.
Na, sausio 13 daugeliui kyla klausimas: "Ar jis galėtų galėtų taip pasielgti?" Manau, kad puiku, jog yra tokia diena, kuri verčia susimąstyt.