Subjektyvus žvilgsnis…

Gedulo ir vilties diena Lietuvoje…

Visa Lietuva liūdi. Paskutiniai Pekino olimpiadoje dar dalyvavę Lietuvos atstovai - krepšinio rinktinė pralaimėjo rungtynes dėl trečiosios vietos Argentinai ir nepapildė mūsų šalies medalių kolekcijos.

Aišku, atsiras galybė pateisinimų ir pasiteisinimų dėl nesėkmingos olimpinio krepšinio turnyro pabaigos - tokių jau girdėjome iš komentatoriaus lūpų rungtynių metu. “Blogas Kazlauskas, jog skundėsi, kad lietuviai per daug stumdosi”, “Blogi teisėjai, nes šališkai teisėjavo”, “Netikę krepšiai, išspjaunantys lietuvių mestus kamuolius”, “Vargšai krepšininkai, turėję žaisti neįprastai anksti - “tik” 12h. vietos laiku…” Tokie pateisinimai, kurių, manau, pasipils daug, tiesiog juokingi. Faktas vienas - argentiniečiams trečias ir pats svarbiausias kartas nemelavo. Argentina atrodė “dviem galvom” geriau už mūsiškius. Ir nors reikia pagirti lietuvius, kad nepasidavė ir kovojo iki galo, tenka pripažinti, kad priešininkai buvo stipresni.  Kleiza savo garsiuosius akinius galės pasilaikyti kitam kartui - sutiktuvių vakarą kažin ar reikės jais pasipuošti… Broliai Lavrinovičiai pažado neišpildė - krepšininkai “midaliuko” neparveš.

Lietuviams visas viltis tenka atidėti ketverius metus į priekį. Tada, ko gero, dėl krepšinio pamišusios tautos atstovai galės užtvindyti būsimųjų olimpinių žaidynių krepšinio areną - Londonas, palyginus su Pekinu, yra ranka pasiekiamas. Galbūt tada išsipildys brolių pažadas. Tiesa, po ketverių metų krepšinio rinktinė jau bus pasikeitus - keletui komandos lyderių šiandienos rungtynės ko gero buvo paskutinės Olimpiadoje. Ir ne tik šioje.

Lietuvos olimpiečiai jau baigė savo pasirodymus Pekine. Po penkių valandų baigsis ir pati olimpiada. Ar Pekinas buvo sėkmingas rekordinei lietuvių delegacijai?

Ko gero labiausiai nudžiugino sėkmingas Gintarės Volungevičiūtės pasirodymas. Nors, kaip teigiama olimpiečių pristatyme, iš jos ir buvo tikėtasi aukštų vietų, sportininkės, kurią Lietuvoje nelabai kas žinojo, iškovotas medalis visus maloniai nustebino (net LTV žurnalistai nebuvo pasiruošę tokiam įvykiui ir vos spėjo nuvykti į lemiamus plaukimus pakalbinti olimpinę vicečempionę). Puikiai pasirodė penkiakovininkai, ženkliai papildę medalių kolekciją sidabro ir bronzos apdovanojimais. Manau, kad taip pat gerai  Lietuvai atstovavo bėgikės. Linos Grinčikaitės pasirodymas teigiamas jau vien tik tuo, jog ne tiek ir daug europiečių patenka į prestižinės 100m. rungties pusfinalį. Neblogai maratone ir 800m. bėgime pasirodė atitinkamai Živilė ir Eglė Balčiūnaitės. Ant imtynių kilimo bronzą iškovojęs Mindaugas Mizgaitis ne itin imtynėmis besidominčius sirgalius taip pat maloniai nustebino.

Tiesa, Lietuvos atstovams ir sirgaliams buvo ir ne tokių džiugių akimirkų. Visus nuvylė Vyšniuko ir Jaroslavo Jakšto traumos,  plento ir treko dviratininkės (aš, kaip ir visi sirgaliai, iš Krupeckaitės tikėjausi medalio), baidarių irkluotojai, net nepatekę į finalą. Ko gero olimpiados “Nesėkme ir Nusivylimu” galima tituluoti septynkovininkę Austrą Skujytę, iš kurios lietuviai tikrai tikėjosi medalio. Tačiau Austra šuolio į tolį rungtyje neatliko nė vieno įskaitinio šuolio ir pasitraukė iš varžybų. Teko girdėti įvairių Skujytės pasirodymo vertinimų. Vieni jų cituoja olimpinį šūkį (”Svarbu dalyvauti, o ne laimėti”), ir teigia, jog Skujytė galbūt turėjo tęsti savo pasirodymą septynkovėje (taisyklės to nedraudžia, nors neatlikus nė vieno įskaitinio bandymo bet kurioje iš septynių rungčių netenkama šansų kovoti dėl aukštų vietų). Galbūt tokia nuomonė ir teisinga, nors kažin ar daug džiaugsmo būtų dėl paskutinės ar priešpaskutinės vietos… Šiaip ar taip, Skujytė (beje, kaip ir Žemaitytė) pasitraukė iš kovos ir nebaigė varžybų, nuvildama lengvosios atletikos sirgalius.

Kiti sportininkai, nors ir neapstulbinę sirgalių savo įspūdingais rezultatais, olimpiadoje pasirodė pagal savo galimybes.

V. Alenka. Bene geriausias lietuvis Sportininkas. Sportininkas, diską metęs jau ketvirtoje olimpiadoje iš eilės, pripratino lietuvius prie medalių. Virgilijus nenuvylė ir Pekine - iškovojo trečiąją vietą, vos keliais centimetrais atsilikęs nuo sidabrą laimėjusio lenko. Tiesa, du kartus olimpinis čempionas šį kartą buvo nukarūnuotas, ir, panašu, jo žvaigždė po truputį leidžiasi. Kanteris, pernai laimėjęs pasaulio čempionate, Pekine užsikabino ir olimpinį auksą. Amžius (tą pripažįsta ir pats Alekna) bei itin stiprus priešininkas sutrukdė mūsų atstovui laimėti aukščiausią apdovanojimą, tačiau jis, vertinant pagal savo galimybes, Pekine pasirodė gerai.

Azijos atstovų dominuojamose sporto šakose neblogai Lietuvai atstovavo badmintonininkai, stalo tenisininkė. Manau kad irkluotojo Griškonio, lietuvių kanojininkų, penkiakovininkių bei daugumos lengvosios atletikos atstovų pasirodymą taip pat turėtume vertinti teigiamai - jiems dar viskas prieš akis. Džiugu, kad savo pasiekimus gerino plaukikai - išvis sveikintina tai, kad Lietuvos, kurioje net nėra normalių baseinų, atstovai dalyvauja olimpiadoje.

Pripažinkim, kad ir minėti krepšininkai Pekine pasirodė pagal savo galimybes. Juk pirmos trys (na gerai, keturios) krepšinio turnyro vietos buvo aiškios dar net neprasidėjus olimpiadai ir turėjo įvykti nedidelis stebuklas, kad prognozės neišsipildytų (tekstą rašau dar nežinodamas, kaip baigsis finalinės rungtynės). Lietuviai turėjo net du šansus sumaišyti prognozuotą komandų išsidėstymą, deja jiems mažo stebuklo padaryti nepavyko.

Dar kelios valandos, ir didžiausia per ketverius metus sporto šventė baigsis. Teko susirašinėti su keletu kinų - jie didžiuojasi, kad jų šalis surengė šį prestižinį renginį, didžiuojasi savo šalies sportininkais. Džiaukimės savo šalies pasiekimais ir mes. Lietuva iškovojo penkis medalius (du sidabro ir tris bronzos). Tai nemažas skaičius vos tris milijonus gyventojų turinčiai valstybei. Tikėkimės, jog po ketverių metų, kai olimpiada vyks visai šalia, ir bus daug paprasčiau nuvykti palaikyti lietuvių sportininkų, mūsiškiai medalių iškovos dar daugiau.

Jei pačioje garbingiausioje jūsų namų vietoje stovi Jasikevičiaus arba Šiškausko portretas, o su krepšinio kamuoliu jūs net miegate, tada skaityti toliau nerekomenduoju.

Vis dar skaitote? Keista…

Taigi, keturis metus įvairių sporto šakų Lietuvos atletai kovojo, stengdamiesi pakliūti į kiekvienam sportininkui prestižines varžybas - olimpines žaidynes. Džiugu, kad ta kova buvo sėkminga - į Pekiną nuvyko rekordinis skaičius - net 71 Lietuvos atstovas, kurie Lietuvai atstovaus šešiolikoje olimpinių sporto šakų.

Smagu, kad lietuviams tolimojoje Kinijoje sekasi neblogai. Džiugina kad ir ne olimpinius, bet bent savo geriausius rezultatus gerinantys plaukikai, pagal savo jėgas sužaidęs badmintonininkas, buriuotoja, imtynininkas, irkluotojas, kiti sportininkai. Sėkmingų, kaip ir nuviliančių rezultatų Pekino olimpiadoj netrūksta. Tačiau ar tipiniam lietuviui visi jie vienodai svarbūs?

Na ir kas, kad jaunas irkluotojas Mindaugas Griškonis pasiekė tai, ko iš jo ir laukta, bei užėmė aukštą aštuntą vietą, o į sidabro medalį kol kas pretenduoja buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė. Nesvarbu, kad lūkesčius pateisino 800 m. bėgikė Eglė Balčiūnaitė, kad Lietuvos plaukikai gerino šalies rekordus. Na ir kas, kad pirmą kartą istorijoje į prestižiškiausios olimpinės sporto šakos - lengvosios atletikos- prestižiškiausios rungties - 100m. bėgimo - pusfinalį pateko Lietuvos atstovė Lina Grinčikaitė, o imtynėse Mindaugas Mizgaitis iškovojo pirmąjį Lietuvai Pekino medalį - bronzą. Visi šie pasiekimai tipiniam lietuviui nublanksta prieš vieną sporto šaką… Taip, jūs atspėjote.

Juk Pekino smogu kvėpuoja ir Lietuvos didžiausieji, stipriausieji, galingiausieji ir kitokie -iausieji, - krepšininkai. Juk jie vos vos rungtynių pabaigoje vyro juodais akiniais dėka nugalėjo Argentiną. Juk jie gerai pamokė Irano vaikinus - gal pagaliau dėl to Iranas daugiau nesodrins urano? (Velnias, kaip man patinka šis kalambūras). Ir kaip manote, dėl ko dėdė Dmitrijus ir dėdė Vladia trumpam sustabdė savo “taikdarius” šalia Tbilisio? Teisingai, jie išsigando lietuvių krepšininkų, nugalėjusių “taikdarių” atstovus Pekine. Gerai mes jiems parodėm, ar ne? Bus jiems Gruziją okupuot! Jei dar nesustos, kitais metais ir Europos nugalėtojų titulą atimsim!

Pasaulio blogiukai dreba, kad tik nereikėtų sutikti Lietuvos krepšininkų, o Butauto „chebra“ dairosi, ką čia dar paauklėjus. Ir kaip gali nepalaikyti tokių šaunuolių, kurie tuoj Lietuvos vardą neabejotinai išgarsins visame pasaulyje (nesvarbu, kad, tarkim, moterų 100m. bėgimo pusfinalį stebės daug daugiau žurnalistų). Juk kaip kiekvienas lietuvis žinos, kas laimėjo olimpinio beisbolo turnyro trečiąją vietą, arba supras, kokia šlovę nešanti ir šalį garsinanti yra softbolo turnyro ketvirtoji vieta, lygiai taip pat visas pasaulis žinos krepšinio turnyro garbingos ketvirtos (arba, duok Dieve, trečios) vietos laimėtojus. Visa Lietuva dėl to eina iš proto, beveik pamiršdama, kad olimpiadoje yra ne viena sporto šaka.

O man pikta, kai mūsiškiai milijonieriai, Lietuvos antrosios religijos kunigėlio Lino Kunigėlio vadinami vos ne geriausiais, nepataiko baudų, laisvi prameta iš puikių pozicijų arba lygioj vietoj praranda kamuolį. Pikta, kai norėdamas pamatyti kitų olimpiečių startus įsijungęs TV matau dešimt oranžinį kamuolį besivaikančių juodukų. Ar tai svarbiau nei Lietuvos olimpiečiai…? Deja… Kai visas pasaulis seka Pekino olimpiadą, dauguma lietuvių tai labiau supranta kaip krepšiniadą. Gaila…

Žinoma, rašydamas šį tekstą stengiausi ironizuoti. Puiku, kai sportas suvienija žmones, kai gatvėse kas antras automobilis papuoštas Lietuvos trispalve (nesvarbu, kad neretai tai labiau tautinėm spalvom išmargintas skuduras, nei heraldikos reikalavimus atitinkanti vėliava). Aišku, palaikau krepšininkus ir džiaugiuosi, kai jie laimi. Tačiau man juokingas atrodo kartais perdėtas žmonių, kaip ir žurnalistų, susidomėjimas tik viena sporto šaka, juokingi delfio ar kitų portalų skaitytojų komentarai. Atsipeikėkim, juk svarbiausią per ketverius metus sporto renginį sudaro net dvidešimt devynios sporto šakos, ir net šešiolikoje jų galim “sirgti” už savus.

 Jose Julio de Carvalho Peyroteo Martins Couceiro. Trumpiau - Jose Couceiro. Būtent šis žmogus užėmė neilgai tuščia buvusią vietą prie rinktinės vairo ir tapo naujuoju Lietuvos futbolo rinktinės treneriu. Visai neseniai pradėjęs treniruoti “FBK Kauną” ir tapęs istorinės kauniečių klubo pergalės prieš Glazgo “Rangers” liudininku, Portugalijos specialistas nukonkuravo kitus tris kandidatus - lietuvį Benjaminą Zelkevičių, bulgarą Georgijų Vasiljevą ir vokietį Jurgeną Raabą. Nors šis futbolo federacijos sprendimas vertinamas įvairiai, manau, jog tai geriausias pasirinkimas iš keturių minėtų kandidatų.

Algimanto Liubinsko “įpėdinis”, 45 metų dabartinis “FBK Kaunas” strategas savo kaip trenerio karjerą pradėjo nesėkmingai - 2003-2004 metų sezone ponas Jose treniravo “FC Alverca”, kuri buvo tik sugrįžusi į aukščiausią Portugalijos lygą. Sezonas komandai bei treneriui buvo nesėkmingas - čempionate surinkę 35 taškus ir tik dėl prastesnio įvarčių santykio turnyrinėje lentelėje neaplenkę “FC Belenenses”, Jose Couceiro auklėtiniai užėmė 16 vietą ir iškrito iš stipriausios Portugalijos lygos.

Po itin nesėkmingo sezono būsimasis Lietuvos rinktinės treneris pasirašė sutartį su kitu į stipriausią lygą kątik patekusiu klubu - “FC Vitoria”. Patyrusi po 11 pergalių ir lygiųjų bei 12 kartų pralaimėjusi komanda užėmė 10 vietą šalies čempionate. Taurės turnyre “Vitoria” sekėsi kur kas geriau. Patekusi į finalą, komanda nugalėjo “Benfica” ir tapo taurės laimėtoja. Tiesa, tuo metu Jose Couceiro jau buvo pasitraukęs iš komandos trenerio pareigų. Laimėjęs geriausio Portugalijos trenerio prizą, 2005 metų vasario 1 dieną ponas Jose tapo bene stipriausio klubo savo istorijoje - “FC Porto” strategu. Tiesa, treneris čia užsibuvo tik iki sezono pabaigos - komanda prarado Portugalijos čempionų titulą, liko toli nuo nugalėtojų šalies taurės turnyre bei neapgynė Čempionų lygos nugalėtojų titulo - komanda ČL liko tarp šešiolikos stipriausių.

2005-2006 metų sezonas ir Jose Couceiro jau vadovauja “FC Belenenses”, kuri praėjusiame sezone buvo užėmusi 9 poziciją, o taurėje pasiekė ketvirtfinalį. Panašu, kad pono Jose atėjimas komandai nebuvo naudingas. Nors tik trimis taškais atsilikusi nuo vienuoliktos vietos, 2005-2006 sezoną “FC Belenenses” baigė “karštoje” penkioliktoje vietoje ir buvo paskutinė komanda, neiškritusi iš stipriausios Portugalijos lygos. Taurės turnyre “FC Belenense” taip pat nepasisekė.

2006 metų rugpjūtį J. Couceiro užlipo dar vienu savo karjeros laipteliu ir tapo Portugalijos jaunimo rinktinės (U-21) treneriu. Treneriui keliami tikslai buvo vienareikšmiai - atvesti komandą į Pekino olimpiadą, nes būtent 2006 metais prasidėjo atranka į Europos jaunimo čempionatą o tuo pačiu ir į Pekiną. Kvalifikaciniame turnyre Portugalijos rinktinė pateko į septintą grupę kartu su Lenkijos ir Latvijos komandomis. Šie priešininkai Jose auklėtiniams didesnių problemų nesukėlė. Įvarčius mušdama tik antruosiuose kėliniuose, Portugalija vienodu rezultatu 2:0 nugalėjo abiejose rungtynėse ir pateko į Europos jaunimo čempionatą.

Europos jaunimo iki 21 metų futbolo čempionate 2007 metų birželį Portugalijos rinktinė žaidė A grupėje kartu su Belgijos, Nyderlandų ir Izraelio atstovais. Pirmasias rungtynes portugalai žaidė su Belgais. Abi komandos buvo laikomos vienomis iš lyderių tame čempionate. Nors Belgija turėjo daugiau šansų įmušti, abi komandos pasidalijo po tašką - rungtynės baigėsi lygiosiomis 0:0.

Pirmose rungtynėse iškovojus tik tašką, antrame susitikime Portugalija žaidė su Nyderlandų jaunimo rinktine. Portugalija ilgiau kontroliavo kamuolį, tačiau pirmieji nuo 11 m. žymos įmušė olandai. Antrajame kėlinyje portugalai vėl nesugebėjo savo persvaros paversti įvarčiu, tuo tarpu Nyderlandų rinktinė dar kartą nuginkluoja portugalų vartininką. Ir tik 77 minutę portugalas M. Veloso įmušė vienintelį įvartį savo komandai. Atkakliose ir nervingose rungtynėse 1:2 portugalai pralaimi ir susikomplikuoja turnyrinę padėtį. Beje, šiose rungtynėse nuo žaidėjų suolelio buvo išvarytas Jose Couceiro, kaip spaudos konferencijoje jis pats minėjo, pirmą kartą per jo 31 metus futbole.

Trečiasias, ir kaip vėliau paaiškėjo, paskutines rungtynes čempionate Jose Couceiro komanda žaidė su Izraeliu. Nors ir pelnę po du įvarčius abiejuose kėliniuose bei laimėję 0:4, portugalai grupėje liko treti ir nepateko į pusfinalį. Po rungtynių Jose Couceiro teisinosi, kad “geriausia komanda iškrito iš turnyro. Išskyrus pirmąsias trisdešimt minučių prieš Belgiją, mes žaidėme puikiai ir nenusipelnėme šios nesėkmės.” “Stipriausiai komandai” iš čempionato iškritus, Europos jaunimo čempionais tapo Jose Couceiro auklėtinių skriaudikai Nyderlandų rinktinė.

Lemiančiomis rungtynėmis dėl patekimo į Pekino olimpiadą portugalams tapo mačas su italais. Pagrindiniam laikui ir pratęsimui pasibaigus lygiosiomis 0:0, baudinių serijoje sėkmė šypsojosi Italijos rinktinei. “Stipriausia čempionato rinktinė” nepateko į olimpiadą. Po rungtynių Jose Couceiro kalbėjo: “Futbolas nesąžiningas. Mes šiandien buvome geresnė komanda, tačiau neišnaudojome daug puikių šansų. <...> Mes nusiminę, nes visada tikimės daugiau, bet aš didžiuojuosi tuo, ką komanda pasiekė. <...>Tai ne pabaiga, tai startas. Sunkus darbas tęsis.” Deja, Portugalijos futbolo vadovai Jose Couceiro paslaugų daugiau nepanoro. Strategas baigė darbą Portugalijos rinktinėje.

Naujausius Jose Couceiro karjeros vingius žino bene kiekvienas lietuvis, besidomintis futbolu. Po pokalbio su V.Romanovu Andoroje, kur Čempionų lygos atrankos rungtynes žaidė “FBK Kaunas” portugalas labai netikėtai tapo kauniečių treneriu. Pakelti futbolo lygį Lietuvoje - toks uždavinys buvo iškeltas ponui Jose. Sunku pasakyti, ar naujojo trenerio veiksmai iš karto davė vaisių, tačiau visai netrukus “Kauno FBK” didelėmis raidėmis “įsirašė” į Lietuvos, o gal net ir į Europos futbolo istoriją. Apie sensacingą pergalę prieš “Rangers” kalbėta daug. Jei ne futbolo lygis, tai bent populiarumas tikrai galėjo šoktelti trigubai, jei Jėzaus Kristaus inicialų savininkas bei “FBK Kaunas” būtų padarę dar vieną stebuklą jei nugalėję danų čempionus patektų į Čempionų lygą. Ir nors po pirmųjų rungtynių šansų mažai, J.C. stebuklui padaryti laiko dar turi. Tikėkimės, kad bent mažus stebukliukai įvyks ir naujajame darbe - vadovaujant Lietuvos vyrų futbolo rinktinei.

Norėčiau tikėti, kad futbolo vadovai nepasiskubino ir portugalą treneriu paskyrė ne būdami euforijos būsenoj dėl istorinės pergalės, o gerai apsvarstę ir įvertinę visus kandidatus. Šiaip ar taip, manau, jog tai neblogas pasirinkimas. Itin garsaus trenerio Lietuvos futbolo federacija net negalėtų pasamdyti. Kalbant apie keturis minėtus kandidatus, Benjaminas Zelkevičius jau parodė, ką gali ir kažin ar jis geresnis treneris už A. Liubinską. Tuo tarpu nei vokietis, nei bulgaras neturi ypatingų pasiekimų, patirtį sukaupę daugiausiai žemesnio lygio klubuose.

Kodėl gerai, kad Lietuvos rinktinės treneriu paskirtas portugalas? Pirmiausiai, manau, rinktinei seniai reikėjo užsieniečio trenerio, kuris objektyviai pasirinktų žaidėjus, nejausdamas simpatijų ar antipatijų (ko pasitaikydavo A. Liubinskui). Užsienietis (ir ypač portugalas) treneris į komandą atneš daugiau taktikos naujovių, patobulins žaidėjų taktinį ir techninį pasiruošimą. Portugalas jau dirbo Portugalijos jaunimo rinktinėje, tad turi rinktinės treniravimo patirties.

Jose Couceiro turėjo pranašumą prieš bulgarą ir vokietį, nes jau dirba Lietuvoje, tad, tikėtina, turės galimybę stebėti jaunus žaidėjus, bendradarbiauti su kitų šalies rinktinių treneriais ir futbolo akademija. Nors pasaulyje yra įvairių pavyzdžių, tačiau manau, kad užsienietis galbūt bus labiau suinteresuotas savo darbu ir labiau sieks greito sėkmingo pasirodymo. Bent jau praėjusiame atrankos cikle atrodė, jog Lietuvos rinktinei trūksta tiek nedaug iki rimtesnių pergalių prieš pasaulio stipriausius, tad greitas rezultatas yra pasiekiamas.

Tačiau greitos trumpalaikės sėkmės nepakanka. Taip pat norėtųsi, kad rinktinė tęstų nuolatinį teigiamą progresą. Tad vienas iš neigiamų aspektų vertinant portugalo paskyrimą yra potencialus ilgalaikio progreso nutraukimas. Sutikime, kad vadovaujant Algimantui Liubinskui mūsų futbolo rinktinė progresavo, jos žaidimas tapo gražesnis. Aišku, galima kaltinti, kad komanda žaidžia gynybinį futbolą (nors paskutiniu metu rinktinė ir atakavo), tačiau būtent toks žaidimo planas tinkamas žvaigždžių neturinčiai komandai žaidžiant prieš pasaulio galinguosius. Ar visa tai neišsiderins atėjus naujam treneriui? Ar kitas strategas atneš tik teigiamų pokyčių, nesugriaudamas to, ką sukūrė A. Liubinskas.  (Ir jeigu drįstate teigti, kad Liubinskas nieku rinktinei nedavė, jūs arba visiškai nesuprantate futbolo, arba nesugebate realiai vertinti situacijos).Ar neatsitiks taip, kad Lietuvos rezultatai ne tik nepagerės, bet net ir pablogės? Šią grėsmę sukelia ne konkrečiai portugalo paskyrimas, bet apskritai A. Liubinsko pasitraukimas iš rinktinės.

Kitas naujojo trenerio minusas - du darbai. Algimantui Liubinskui liepę rinktis politiką arba rinktinę, futbolo vadukai treneriu paskiria žmogų, kuris jau treniruoja klubą. Ne gana to, klubas turi nedidelius šansus patekti į pagrindinį vieno iš Europos turnyrų etapą, dar labiau padidinant trenerio krūvį. Rugsėjo pradžioje rinktinė pradės atranką į pasaulio čempionatą, tačiau rugpjūčio paskutinėmis dienomis Kauno klubas žais Čempionų lygos atrankos paskutinį mačą, ir nepriklausomai nuo jo baigties rugsėjį turės bent vienerias rungtynes vienoje iš Europos turnyrų (ČL arba UEFA Cup). Ar naujasis strategas suspės tarp dviejų komandų? Visgi norėtųsi, kad treneris visą savo laiką skirtų tik rinktinės reikalams.

Ir galiausiai, ar naujasis treneris liks dirbti Lietuvoje. Visi futbolo fanai žino, jog “FBK Kaunas” ir Edinburgo “Hearts” savininkas Vladimiras Romanovas labai mėgsta pokyčius. Pralaimėję danams, Lietuvos čempionai jau pradėjo važinėti į Škotiją. Niekas negarantuoja, kad ten po pusmečio neatsidurs ir Jose Couceiro. Tada ponas Jose turėtų “šokinėti” ne tik tarp dviejų komandų, bet ir tarp dviejų valstybių…

Taigi, klaustukų ir nežinomųjų daug. Šiaip ar taip, po kelių dienų Marijampolėje Lietuvos futbolo rinktinė draugiškose rungtynėse atsisveikina su Algimantu Liubinsku. Jūs - kaip žinote, bet aš manau, kad ilgamečiam treneriui bus verta paploti. O naująjį atrankos ciklą rugsėjo šeštą dieną su Rumunija Lietuvos rinktinė pradės jau vadovaujant Jose Couceiro.

“Kaunas. Paskutinis rugsėjo antradienis. Vakaras. Lempų šviesoje savo šokį sušokę lietaus lašai tėškiasi į gatvės grindinį. Miestas ištuštėjęs, tačiau artėjant prie Sporto gatvės vis daugėja automobilių, o Parodos gatvės sankryžoje policininkai reguliuoja jau dideles spūstis. “Vėl Žalgiris…”, burbteli atsitiktinai į kamščius papuolusi nepatenkinta vairuotoja, ko gero visai nesidominti sportu. Tačiau Dariaus ir Girėno sporto komplekso link traukiantys žaliai-geltonais šalikais, vėliavėlėmis ir kitokia “amunicija” apsiginklavę sirgaliai nuo tokio komentaro tik šyptelėtų: “Ne Eurolyga šiandien, ne Eurolyga…”.

Artėjant prie tikslo žmonių minia “nusidažo” geltonai, tačiau kur ne kur matosi raudonai apsirengusių grupelių, kuriose girdisi: “Cheap Beer”, “Nice girls”. Na ir žinoma, “Good football”. Sirgaliai praeina pro kaip niekad atidžią stadiono apsaugą ir sparčiai pildo stadiono tribūnas, kurios tuoj tampa sausakimšos. “Raudonoji” tribūna angliškai dainuoja savo “karo” giesmes, likusioji stadiono dalis skanduoja vietinę komandą palaikančias skanduotes. Pagaliau lydimi plojimų į aikštę išbėga spektaklio dalyviai - raudonai balti “raudonieji velniai”, ir geltonai-žalieji, kuriuos užsienio žiniasklaida spėja praminti “išsišokusiais futbolo nykštukais”. Stadiono vidurį uždengia juodais-baltais raštais išmarginta vėliava, suskamba himnas, kurį dar pernai buvo galima išgirsti tik per TV, ir niekas net nesvajojo jo girdėti čia. Žaidėjai pasisveikina ir po keleto sekundžių nuaidi teisėjo švilpukas - iš aikštės vidurio išspiriamas kamuolys. Fantastika prasideda…”

Tai ko gero galėtų būti pats gražiausias futbolo sirgalių sapnas. Svajonė, kuri iki šiol neturėjo jokių galimybių išsipildyti. Tačiau dabar, kai visa Lietuva eina iš proto dėl lietuviško sportinio popso, futbolo sirgaliai bent viena akimi seka futbolo naujienas ir laukia bene pačių svarbiausių Lietuvos istorijoje futbolo rungtynių. Lemiančių dvejų rungtynių, po kurių pats fantastiškiausias futbolo sirgaliaus sapnas gali tapti tikrove. “Kauno FBK” ar Danijos čempionai “Aalborg”? Kas pateks į prestižiškiausią Europoje klubinio futbolo turnyrą - Čempionų lygą(ČL)? Atsakymų ieškoti aikštėje bus pradėta jau rytoj.

Bet kokiu atveju, “FBK Kaunas” praėjusią savaitę jau sukūrė milžinišką sensaciją. Verkė, juokėsi, glėbesčiavosi ir šaukė džiugios euforijos apimtas Dariaus ir Girėno stadionas, kai Čempionų lygos atrankos antrojo etapo atsakomųjų rungtynių paskutinėmis minutėmis kamuolys antrą, ir kaip vėliau paaiškėjo, lemiamą kartą kirto Glazgo “Rangers” vartų liniją. “Rangers”, praėjusių metų UEFA taurės finalo dalyviai, šiemet 2:1 krito vos pradėję savo žaidimą Europoje. Eiliniam lietuviui turėtų patikti faktas, kad futbolo nykštukai (taip žiniasklaida praminė “Reindžerių” skriaudikus)  antrą vietą pasauliniame futbolo klubų reitinge užimančiai komandai sutrukdė “pasiimti” 10 mln. svarų. Būtent tiek pajamų Glazgo “Rangers” negaus per metus, nežaisdami jokiame Europos taurių turnyre. Tuo tarpu “FBK Kaunas” sau garantavo dar bent ketverias varžybas Europos taurėse - net pralošę danams, Lietuvos čempionai patektų į UEFA taurės 1 ratą.

Dar prieš pirmąsias rungtynes su Europos galinguoju naujasis FBK treneris Jose Couceiro teisinosi, kad jis ne Jėzus Kristus (angl. Jesus Christ). Tačiau tą vakarą stebuklas įvyko - iš dangaus krentančio lietaus ir prasto oro gadinama nuotaika virto dideliu džiaugsmu. Pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje buvo įveiktas antras ČL atrankos etapas. Ar ponui Jose tiesiog pasisekė, atsidūrus reikiamu laiku reikiamoje vietoje? O gal jis iš futbolo užkampio klubo sugeba padaryti komandą, galinčią pakliūti į ČL? Į šiuos klausimus rungtynės su Škotijos grandais “Rangers” neatsakė. Škotijoje “FBK Kaunui” fortūna buvo plačiai išsiviepusi leisdama pasiekti nulines lygiąsias, tuo tarpu Kaune ir patys pono Jose auklėtiniai žaidė gerai. Taigi, ar tai ne laimingas atsitiktinumas, ar Jose Couceiro komanda ir toliau tobulės, pamatysime dvikovoje su “Aalborg”.

Įveikus UEFA taurės finalininkus, “Aalborg” lyg ir neturėtų būti baisus varžovas. Danų čempionai IFFHS pasaulio klubų reitinge užima vos 109 vietą (tuo tarpu “Rangers” antri). “Aalborg”, dar vadinami tiesiog “Aab”, Danijos čempionais yra tapę vos tris kartus - 1994-1995, 1998-1999, ir, žinoma, praėjusį sezoną. 1995-1996 Čempionų lygos sezone lemiamas rungtynes dėl patekimo į grupių etapą “Aab” žaidė su Kijevo “Dinamo”. Ir nors danai pralaimėjo, dėl papirkinėjimo skandalo Kijevo klubas buvo pašalintas iš Čempionų lygos. “Aalborg” užėmė jų vietą ir tapo pirmąja Danijos komanda, žaidusia ČL. Grupių turnyre danai 2:1 nugalėjo “Panathinaikos FC” ir sužaidė lygiosiomis 2:2 su “Porto”, tačiau į atkrintamąsias varžybas nepateko. Tai buvo kol kas vienintelis kartas, kai rytdienos Kauno “FBK” varžovai žaidė Čempionų lygoje.

2006-2007 metais šalies čempionate užėmę trečiąją vietą, “Aalborg” gavo teisę žaisti Intertoto taurės turnyre, kuriame sėkmingai pasirodę pateko į UEFA taurės antrąjį atrankos etapą, kurį taip pat įveikė. UEFA taurės pirmajame rate “Aab” susitiko su Italijos komanda “U.C. Sampdoria”. Dėl įvarčio svečiuose Danijos komanda perlipo šį sudėtingą barjerą ir pateko į 2007-2008 UEFA taurės grupių etapą.

Taigi šie pasiekimai - didžiausi “Aalborg” istorijoje. Dar tris kartus “Aab” iš UEFA taurės pasitraukė pirmajame rate, kartą iš Čempionų lygos - trečiajame atrankos etape pralaimėję tam pačiam Kijevo “Dinamo”.

Skirtingai “Rangers”, “Aalborg” žaidėjai jau turėtų būti pasiekę neblogą formą, nes Danijos čempionatas jau įsibėgėjęs. Tiesa, ten Danijos čempionai kolkas buksuoja - per ketverias rungtynes surinko vos keturis taškus. Tačiau danų žaidimo ČL atrankoje buksavimu niekaip nepavadinsi - pirmame antrojo atrankos etapo mače “Aab” tiesiog nušlavė Bosnijos ir Hercogovinos čempionus “Modriča” 5:0. Išvykoje Bosnijoje “Modriča” įmušė, tačiau “Aalborg” vistiek nugalėjo 2:1. Laimėję bendru rezultatu 7:1 danai jau laukė “Rangers”, tačiau sužinoję, kad teks žaisti su “FBK Kaunu”, ko gero tik apsidžiaugė - net akcijų biržoje klubo akcijos pakilo:).

Šiaip ar taip, “Aalborg” lengvo pasivaikščiojimo tikriausiai nebus. “Aab” yra žemesnio rango klubas nei “Rangers”, tad logika teigtų, kad “FBK Kaunui” tai tikrai įkandamas varžovas. Tiesa, Lietuvoje beveik įprasta, kad mūsiškiai prieš stiprias komandas kaunasi su užsivedimu ir sužaidžia labai neblogai, tačiau žaisdami su sau lygiomis arba silpnesnėmis ekipomis nebūna motyvacijos, demonstruojamas silpnas žaidimas. Visgi, motyvacijos ir užsivedimo “FBK Kaunui” ateinančiose rungtynėse neturėtų trūkti - juk Čempionų lyga jau ranka pasiekiama…

Europos futbolo pasaulis į šią porą nukreipęs akis. Didžiulę sensaciją sukūręs “Kaunas” ar “Aalborg”? UEFA.com lankytojų prašo prognozuoti, kas taps laimėtoju šioje poroje. Ir nors “Aalborg” čia pirmauja, apklausoje aiškaus pranašumo nėra - 57% prieš 43%.

Taigi rytoj - viena svarbiausių dienų Lietuvos futbolui. Nors prieš rungtynes su “Rangers” buvau pesimistas, dabar tikiu, kad “FBK” gali pasiekti teigiamą rezultatą išvykoje. Rezultatą, kuris po dviejų savaičių Kaune vėl surinktų pilną stadioną. Norėčiau, kad žmonės po atsakomųjų rungtynių Dariaus ir Girėno stadione vėl verktų iš džiaugsmo ir glėbesčiuotųsi, kad laikraščiai mirgėtų skambiomis antraštėmis, kad “Kauno FBK” išpildytų pačią nerealiausią futbolo sirgalių svajonę, o rugsėjo paskutinį antradienį į kamštį prie stadiono patekusi namo blynų kepti skubanti vairuotoja keiksnodama suklystų, jog tądien žaidžia Žalgiris.

Sėkmės, FBK! 

Didysis – JAV palaikantiems vaikams, mažasis – lietuviukams. Ir jėgos vėl lygios:)

Lietuvos futbole pats karštymetis - mūsų klubai žaidžia Europos taurių atrankos turnyruose, ir žaidžia gana neblogai. UEFA taurės atrankoje Sūduva pateko į antrą etapą, tuo tarpu Lietuvos čempionų “FBK Kauno” žaidimas skatina didesnių optimistų rožines svajones. Taigi, pakalbėkime apie FBK pasirodymą Europoje, ir pasvarstykime, ar rožinio drambliuko svajonės galėtų išsipildyti.

Kai futbolo sezono pradžioje Vladimiro Romanovo klubo “FBK Kaunas” vadovai pradėjo šnekėti, jog šiais metais komandai keliami tikslai patekti į prestižiškiausio Europos turnyro grupių etapą, dauguma futbolo gerbėjų arba santūriai šypsodavosi, arba gerai pasijuokdavo. Ir nors tai buvo naujas ir negirdėtas ketinimas Lietuvos futbole,

komandos, kuri anksčiau iš trijų atrankos etapų sugebėdavo įveikti vos vieną (ir tai ne visada), kalbos apie žaidimą Čempionų lygoje (ČL) buvo daugiau anekdotas, nei tikėtina prognozė.

Tačiau patys ištikimiausi FBK gerbėjai vis tik laukė turėdami dalelę vilties. Galbūt ponas Vladia bent laikinai pakeis savo prioritetus futbole, ir įprastinis futbolininkų ekskursinis maršrutas Minskas->Kaunas->Edinburgas (kaip žinia, šiuose miestuose “šokėjas” turi futbolo klubus)  pakeis kryptį į priešingą, galbūt FBK ženkliai sustiprins savo sudėtį. Deja, esminių pakitimų neįvyko - FBK tik “susigriebė” geriausius dukterinių A lygos komandų žaidėjus, iš Škotijos grįžo nepritapusieji, o nepritapę Kaune išvažiavo į Minską. Nors žaidėjų rotacija buvo, FBK “žvaigždžių” iki liepos neatsirado. ČL kvalifikaciją su mėgėjų komanda iš Andoros Kaunas pradėjo iš esmės tik su vienu aukštesnio lygio (ČL tinkančiu) žaidėju - brazilu R. Ledesma.

Tačiau tada, po nei didelės, nei mažos pergalės 4:1 išvykoje prieš Andoros čempionus V. Romanovas ir FBK “skėlė” kol kas didžiausią naujieną -  “FBK Kauną” treniruos ex-Porto ir ex-Portugalijos jaunimo rinktinės treneris Jose Couceiro. Naujiena, taip sakant, kaip reikiant, kuriai dėmesio skyrė netgi kitų Europos šalių interneto portalai. Ir nors J.Couceiro iš buvusių komandų pravarytas už prastus pasiekimus, tačiau prasti buvusio ČL nugalėtojo “FC Porto” pasiekimai galėtų būti ryškios pergalės “FBK Kaunui”.

Trenerio krikštas naujoje komandoje buvo vidutiniškas. Nors FBK atsakomosiose rungtynėse namuose nugalėjo Andoros “Santa Coloma” futbolininkus ir pateko į kitą ČL atrankos etapą, tačiau vienuolikai profesionalų žaidžiant prieš devynis mėgėjus (buvo parodytos dvi raudonos kortelės), įmušti tik tris įvarčius, o tuo labiau dar ir praleisti vieną, yra ne itin geras pasiekimas.

Taigi, praėję pirmąjį etapą, antrajame Lietuvos futbolo čempionų jau laukė FC “Rangers” - dar pavasarį žaidęs UEFA taurės finale. Itin stiprus priešininkas. Tą supranta ir J. Coreiro, prieš rungtynes išvykoje interviu kalbėdamas, kaip trumpai jis treniruoja savo naująją komandą, kad jis ne Jėzus Kristus ir stebuklų nedaro, koks galingas yra “Rangers”, ir kiek daug reikės FBK stengtis norint pasiekti neblogą rezultatą. Toks jausmas, kad treneris dar neprasidėjus varžyboms jau teisintųsi dėl blogo “FBK Kauno” žaidimo. Tuo tarpu FBK prezidentas G. Ugianskis nesikuklino: “Teigiamas rezultatas - 2:0″. Ir nors atsirado tikinčių šia galimybe, arba bent jau teigiamu rezultatu apskritai, dauguma futbolo gerbėjų, tarp jų ir aš, vėl šypsojosi.

Tačiau kaip paaiškėjo po pirmųjų rungtynių Škotijoje praėjusį trečiadienį, Jose Couceiro, bent kol kas, teisinosi per anksti. Ir nors R. Ledesma žaidė vos vos atsigavęs po traumos, futbolo dievai rado “viduriuką” tarp išankstinių Ugianskio ir Couceiro pareiškimų - pasiektos gana sensacingos lygiosios 0:0. Optimistiški FBK gerbėjai euforijoj - juk atsakomosios rungtynės ateinantį antradienį namuose, komandos lyderis Ledesma jau bus atsigavęs… O gal pavyks… Atsirado šešios dienos vilties…

Be abejo, smagu, kad lygiosios svečiuose suteikė vilties futbolo gerbėjams, kad tos rungtynės tik didina susidomėjimą atsakomuoju maču Kaune ir apskritai futbolu. Malonu girdėti žmonių ketinimus į rungtynes važiuoti net iš kitų Lietuvos miestų - lyg mažytė alegorija į geriausius “FK Žalgirio” laikus, kai stadione rinkdavosi žmonės vos ne iš visos Lietuvos. Vis daugiau futbolo fanų pradeda tikėti, kad FBK gali ne tik nugalėti Rangers, bet ir praėję likusį trečią atrankos etapą patekti į ČL. Tačiau ar ne per anksti džiaugiamasi..? Juk perfrazuojant žinomą patarlę “rezultatas skaičiuojamas po abiejų rungtynių”…

Istorija byloja, jog ne taip retai Lietuvos klubai Europos taurėse žaisdami prieš stiprius varžovus vienerias rungtynes sužaidžia neblogai. Dažniausiai tai būna susitikimas namuose, ir/arba nieko nelemenčios atsakomosios rungtynės, kai priešininkų komandoje žaidžia dublerių dubleriai. Deja, antrose (iš dvejų) rungtynėse Lietuvos klubai paprastai pralaimi arba net būna triuškinami. Kol kas Kauno komandos pasirodymas išskirtinis tik tuo, jog neblogą rezultatą jie pasiekė išvykoje, pirmose rungtynėse ir žaisdami prieš pagrindinę  “Rangers” sudėtį. Ar istorija kartosis, o gal FBK laužys tendencijas? Kol kas pasakyti nelengva.

Kaip Lietuvoje ir įprasta, trečiadienio rungtynių  buvo neįmanoma matyti per TV, tad paprastiems futbolo fanams apie Lietuvos čempionų žaidimą kalbėti ko gero sunku. Remdamiesi rungtynių santrauka futbolas.lt, optimistai sako, jog FBK Kaunas beveik niekuo nenusileido tituluotiems priešininkams, turėjo keletą “pusprogių” bei puikiai gynėsi. Ko gero, jie teisūs, tuo labiau, kad lietuvių gynybą gyrė ir “Rangers” strategas.

Tuo tarpu “Rangers” sirgaliai, lietuviai pesimistai, ir netgi realistai (tarp jų ir aš) pažymi, kad Rangers tose rungtynėse žaidė be didesnio užsidegimo, “viena koja” tikėdamiesi apžaisti Hearts (Edinburgo klubas) dublerius. Rangers turėjo bent pora šimtaprocentinių progų pelnyti įvartį, kurio išvengti lietuviams labiau padėjo fortūna nei puikus gynėjų žaidimas. Šios pusės nuomonė taip pat teisinga.

Šiaip ar taip, faktas, kad Škotijos grandai neįvertino Romanovo triados viduriniojo klubo ir, taip sakant, pajuokavo. Be abejonės, Rangers’ų fanams bei patiems “reindžeriams” šis rezultatas nejuokingas, ir į Kauną UEFA taurės vicečempionai, lydimi didelio desanto sijonuotųjų atvažiuos tik vienu tikslu - nugalėti. Tai ne pirmas kartas, kai visus reikalus Rangers pasilieka spręsti išvykoje. Pernai ne kartą silpnai sužaidę namuose, išvykose Škotijos grandai nugalėdavo daug stipresnes nei “FBK Kaunas” komandas ir nužygiavo iki UEFA taurės finalo.

Žinoma, FBK žais namuose, ir juos palaikys, tikėkimės, artipilnis Dariaus ir Girėno stadionas. “Tribūnos - dvyliktas žaidėjas” - taip ar panašiai teigia kai kurie futbolo sirgaliai. Tačiau “Reindžeriams “, kurie praeitą trečiadienį savo stadione surinko 35 tūkst. auditoriją, kurie žaidžia trigubai ir daugiau didesniuose nei Kauno, pilnuose stadionuose, antradienio rungtynės Kaune stebint max. pusdevinto tūkstančio vietos sirgalių bus lyg tylus pasivaikščiojimas…

Na, pasivaikščioti antradienį neužteks nei vienai komandai. Tiek “Rangers”, tiek “FBK” turi mušti bent vieną įvartį. Tiesa, rezultato atžvilgiu Rangers yra geresnėje pozicijoje - nulinės lygiosios Glazge jiems suteikia privilegiją atsakomąsias rungtynes baigti bet kokiomis ne nulinėmis lygiosiomis. Tuo tarpu “FBK”, norėdami patekti į kitą, paskutinį atrankos etapą, privalo laimėti.

Sunku pasakyti, naudinga pono Jose auklėtiniams ar ne, kad dėmesį puolimui turės skirti abi komandos. Viena vertus, Lietuvos čempionams atsiras daugiau kelių prie varžovų vartų, tačiau taip pat gynyba susilpnės ir “FBK” vartų pusėje. Žaisdami daugiau gynybinį futbolą, svečiuose “FBK Kaunas” vos apsigynė. Ar pavyks nepraleisti, stengiantis įmušti Kaune? Panašu, kad ne. Sunku  patikėti, kad “FBK Kaunas” yra pajėgus 180 minučių nepraleisti įvarčio žaisdamas su UEFA taurės finalininkais. Taigi, labai tikėtina, kad vieno įvarčio Kaunui nepakaks. Reikia mušti, ir reikia mušti bent du kartus.

O kas toliau? Jeigu įvyktų, pripažinkim, didelė sensacija, ir “FBK Kaunas” iš tolimesnės kovos eliminuotų “Reindžerius”, trečiajame ir jau paskutiniame atrankios į ČL etape jų lauktų Danijos čempionai “Aalborg”. Ko gero, įveikus “Rangers” “Aalborg” neturėtų būti baisus priešininkas “FBK”.

Taigi ateinantis antradienis Kaune “FBK” bus karštas. Net neabejoju, kad Lietuvos čempionai atiduos visas jėgas, o klubo savininkas už pergalę jiems pasiūlys solidžias premijas su nemažai nulių. Noriu tikėti, kad Kauno komandą palaikys pilnas stadionas, o televizija bent dviems valandoms atsisakys volkerių bei melodramų, ir transliuos futbolą. Bręsta sensacija? Sunku pasakyti. Logiškai mąstant, įvertinant klubų istoriją, pasiekimus ir sudėtį, galima teigti, kad “FBK Kaunas” šansų beveik neturi. Tačiau futbolas tuo ir gražus, kad Logika čia ne visada yra lemianti.

Sėkmės “FBK”!

“Lietuvos rinktinės treneris traukiasi”. Tokios ir panašios antraštės šią savaitę mirga Lietuvos futbolo portaluose. Algimantas Liubinskas renkasi politiką ir pasitraukia nuo Lietuvos futbolo rinktinės vairo. “Seniai taip reikėjo”, džiūgauja dalis futbolo fanų, ne labai patenkintų trenerio darbu ir bandymu suderinti rinktinę ir darbą valdžioje, ir jau seniai “vertę” Liubinską. “Jis buvo vienas geriausių Lietuvos trenerių”, teigia kiti, prisimindami istorines lygiąsias prieš pasaulio galinguosius. “Ar yra tinkamų kandidatų jį pakeisti”, svarsto treti. Tačiau abejingų futbolo gerbėjų ši naujiena nepalieka.  Ko gero, abejingų likti ir negali. Šiaip ar taip, Algimantas Liubinskas rinktinę treniravo aštuonerius metus, ir, nori to ar nenori, įsirašė Lietuvos futbolo istorijoje. Dabar nesileisiu į itin populiarius svarstymus, ar Liubinskas tinkamai atliko darbą, ar buvo geras treneris, - tuo labiau, kad ir pats neturiu vienareikšmės kategoriškos nuomonės. Tačiau šį kartą noriu pažaisti skaičiais, statistika ir prisiminti, ką Lietuvos rinktinė [ne]pasiekė per tuos aštuonerius metus kartu su Algimantu Liubinsku.

Taigi, ponas Algimantas rinktinės trenerio postą “pirmai kadencijai” užėmė 1993 metais, pasitraukus Šenderui Giršovičiui. Tada Lietuvos rinktinė pasauliniame reitinge užėmė 93 poziciją. Trenerio startas buvo tragiškas - pasaulio čempionato atrankos rungtynėse Ispanijoje su šeimininkų komanda Lietuva praleido net penkis įvarčius ir pralaimėjo 0:5. Vėliau sekė lygiosios draugiškose rungtynėse su  Slovakija ir Lenkija, pergalė PČ atrankoje prieš albanus bei 0:2 pralaimėjimas Vilniuje prieš ispanus, du pralaimėjimai airiams, sutriuškinimas 0:4 Danijoje. Baltijos taurėje Liubinsko auklėtiniai sužaidė lygiomis su “broliukais” latviais ir 1:2 pralaimėjo estams. Per metus, vadovaujant Algimantui Liubinskui rinktinė sužaidė 12 tarptautinių varžybų, vieną kartą laimėjo, pasiekė tris lygiąsias ir patyrė aštuonis pralaimėjimus. Įmušę 8 ir praleidę 23 įvarčius (vidutiniškai 0,6:1,9 per rungtynes) lietuviai vis tik pakilo reitinge ir metų pabaigoje užėmė 85 vietą. Pasaulio čempionato atrankos grupėje užėmėme 5 vietą, surinkę 7 taškus ir pralenkę tik latvius ir albanus.

1994 metai prasidėjo draugiškomis lygiosiomis su Izraeliu bei rezultatyviomis rungtynėmis su čekais - pralaimėjome 3:5. Baltijos taurėje nugalėję  kitas dvi Pabaltijo rinktines bei 2:4  draugiškose rungtynėse nusileidę Švedijai Liubinsko auklėtiniai pasiekė vieną ryškesnių pergalių Lietuvos futbolo istorijoje 0:2 EČ atrankoje svečiuose nugalėjo ukrainiečius. Nors EČ atrankoje vėliau pralaimėjo kroatams, metų pabaigoje Lietuva baigė gražiai - 2:1 įveikė Slovėnijos rinktinę. Gana sėkmingi metai - teigiamas įvarčių santykis (14:13, vidutiniškai 1,75:1,625 per rungtynes) ir šuolis į 59 vietą pasaulio reitinge.      

Po 1994-ųjų ponas Algimantas paliko Lietuvos rinktinę Benjaminui Zelkevičiui. Tačiau po devynių metų (2003) Liubinskas skambiai grįžo į rinktinę - išlyginamąjį Ražanausko įvartį svečiuose į Oliverio Kahno vartus atsimena bene kiekvienas futbolo gerbėjas. Lygiosios EČ atrankoje su tuometine pasaulio vicečempione Vokietija - kitas iš svarbiausių mūsų rinktinės pasiekimų vadovaujant Algimantui Liubinskui. Ne gana to, po keleto dienų Ražanauskas leido džiūgauti Kaune susirinkusius rinktinės sirgalius - pergalė 1:0 atrankoje prieš Škotiją ir optimistinė mintis, kad Lietuvos rinktinė atsigauna. Deja, optimizmą numalšino pralaimėjimas draugiškose rungtynėse Rumunijai ir gėdingas pralaimėjimas 0:3 Islandijai namuose. Baltijos taurėje sutriuškinę Estiją 5:1 ir pralaimėję “braliukams”,  Liubinsko auklėtiniai sutriuškinami Bulgarijoje 0:3. Ir nors EČ atrankoje Lietuva laimi prieš farerus, metų pabaiga niūri: Škotijoje taškų iškovoti nepavyksta - 0:1, nuotaiką dar labiau gadina pralaimėjimas 1:3 draugiškose rungtynėse prieš lenkus. Neigiamas įvarčių santykis - 12:16 (vid. 1,2:1,6 per rungt.), tačiau trys pergalės ir vienerios lygiosios leido Lietuvos futbolo rinktinei reitinge šoktelti keletą pozicijų į viršų - iš 106 metų pradžioje į 101 gruodžio mėnesį. EČ atrankoje mūsiškiai lieka priešpaskutiniai ketvirti - nors ir iškovoję 10 taškų bei tik 4 atsilikdami nuo antroje vietoje “sėdėjusių” škotų, Lietuva teaplenkia farerus.

2004-taisiais iki rugsėjo Liubinsko auklėtiniai sužaidė ketverias draugiškas rungtynes - visas pralaimėjo. Įsimintinesnės - prieš pat Europos čempionatą Portugalijoje vykęs mačas su šeimininkais, kuriame pralaimėjome 1:4, ir pralaimėjimas Rusijai 3:4. Pasaulio čempionato atranką rinktinė pradėjo neblogai - lygiosiomis 1:1 svečiuose su Belgija (įmušė Jankauskas), sutriuškindami San Mariną Kaune. Po to sekė dar vienos istorinės rungtynės - nulinės lygiosios Vilniuje su ispanais. Dar ilgai svečiai keikė Žalgirio stadioną, kuriam šis mačas buvo paskutinis, kuriame žaidė Lietuvos rinktinė. Po sensacingų lygiųjų Lietuva dar laimi prieš San Mariną. Sirgalių nuotaikos neblogos - PČ atrankoje kol kas nepralaimėta. Per metus įmušta  10 įvarčių, praleista 13 (vid. 1,1:1,4). Pasauliniame reitinge kylam iš 103 į 100-ąją poziciją.

2005-ieji. Pralaimėjimas draugiškame mače su Gruzija, račiau neblogas pasirodymas PČ atrankoje tęsiasi - 1:1 su Bosnija ir Hercegovina.  Deja, po to rinktinė “gerame stadione” svečiuose pralaimi ispanams, abu kartus serbams 0:2, bosniams 0:1 ir nuotaika vėl prasta. Paskutinėse metų rungtynėse abu įvarčius įmušę belgai padovanoja lygiąsias 1:1. Tiesa, tarp nesėkmių PČ atrankoje žaidžiame draugiškas rungtynes su Baltarusija ir sugebame laimėti. Per metus Liubinsko komanda įmuša 7 kartus, tiek pat praleidžia (vid. 0,7:0,7), tris kartus laimi, dukart pasiekia lygiąsias ir keturiskart pralaimi. Rinktinė reitinge išlieka 100 pozicijoje, o pasaulio čempionato atrankoje su 10 taškų aplenkia tik San Mariną. Kalbant apie šį atrankos ciklą - graži pradžia, pabaiga kaip visad. Tačiau didžiausi futbolo optimistai įžvelgia teigiamą progresą rinktinės žaidime, tuo labiau ir rezultatai ciklo pradžioje džiugina.

2006-aisiais prasidėsiančios Europos čempionato atrankos optimistai laukė su mažyte viltimi. Rinktinė po truputį susižaidžia, praėjusio ciklo pirmoji pusė nebloga… O gal vistik pavyks… Tačiau viltys žlunga sužinojus atrankos grupės varžovus: “švieži” pasaulio čempionai, vicečempionai, į aštuntuką papuolusi Ukraina. Paaiškėja, kad šis ciklas bus vienas  įdomiausių Liubinsko, o ir visos rinktinės karjeroje. Pasiruošimas EČ atrankai - tai trejos draugiškos rungtynės, dvejose kurių laimime (2:1 prieš albanus ir 1:0 prieš lenkus). Paskutinė “treniruotė” ne itin pavyksta - 2:3 pralaimima Moldovai. Tačiau pirmose EČ atrankos rungtynėse Lietuva sudrebina futbolo pasaulį - po italų parado aplink savo stadioną su pasaulio čempionų taure rankose, Danilevičius muša įvartį ir devynias minutes lietuvių sirgaliai euforijoje. Ir nors pasaulio čempionai lygina rezultatą, lygiosios svečiuose su italija - puikus rezultatas. Tačiau po kelių dienų Kaune futbolo dievai nuo lietuvių nusisuka - 1:2 pralaimime škotams. Miceikos įvartis per save rungtynių pabaigoje - bene fantastiškiausias rinktinės istorijoje. Po to pono Algimanto auklėtiniai sunkiai “paima” farerus, pralaimi draugiškame mače Kuveitui ir sutraiško Maltą 4:1. Per metus įmušę 12 įvarčių ir praleidę 9 (vid. 1,5:1,125), laimėję 4, sužaidę istorinėmis lygiosiomis 1 ir pralaimėję 3 kartus lietuviai pasaulio reitinge šokteli  net per 33 pozicijas - iš 102 į 69 vietą. Geri metai Lietuvos rinktinei. Puiku.

2007-ieji. Draugiškose rungtynėse pralaimėję Maliui, su Prancūzais Kaune Liubinsko komanda kaunasi kaip su lygiais, tačiau prancūzai vistik išsigelbsti - 0:1. Tokiu pat rezultatu pralaimim Ukrainai, o Mikoliūno slalomas ir įvartis namuose prieš Gruziją leidžia džiaugtis jau Lietuvos sirgaliams. Antrojoje akistatoje su pasaulio čempionais sensacijos pakartoti nepavyksta - Lietuva pralaimi 0:2, tačiau žaidimas vėlgi nėra labai blogas. Draugiškose rungtynėse nugalėję Turkmėnistaną, Liubinsko auklėtiniai tęsia kovas EČ atrankoje. Antrą kartą pralaimime Škotijai, nesunkiai įveikiame Farerų salų ekipą, antrą kartą, šįkart Prancūzijoje, paskutinėmis minutėmis gelbstisi prancūzai - 0:2. Metų pabaigoje Lietuvos rinktinė dominuoja - dvi pergalės prieš gruzinus ir ukrainiečius vienodu rezultatu 2:0 - ar tas rezultatas dėsningas, tai jau kita tema;) Šiaip ar taip sėkminga metų bei šio atrankos ciklo pabaiga “prabudina” nemažai futbolo gerbėjų. Jaučiamas padidėjęs susidomėjimas rinktine ir futbolu apskritai. Taigi 2007-ieji į Lietuvos futbolo rinktinės istoriją įsirašo kaip gero žaidimo prieš pačius galingiausius priešininkus metai. Deja, gero žaidimo nepakanka, reikia ir pergalių, kurių šiais metais rinktinė iškovoja 5. Europos čempionato atrankos grupėje pritrūksta vos vieno taškelio iki ketvirtą vietą užėmusių ukrainiečių - liekame penkti. Įvarčių santykis per metus 11:14 (vid. 1:1,27), pasaulio reitinge rinktinė pakyla dar per dešimt pozicijų - į 59 vietą.

2008-ieji. Liubinskui - paskutinis pusmetis rinktinėje ir paskutinės draugiškos. Metų pradžioje snieguotoje aikštėje pratęsiame pergalių seriją laimėdami prieš Azerbaidžaną, tačiau po to seka nesėkmės: prieš čekus 0:2 (čekai dominavo aikštėje visą laiką), prieš latvius 1:2 (dėkui Alunderiui, įsimušusiam į savus vartus, nors žaidimas buvo apylygis), ir 1:4 Rusams (nors po Savėno įvarčio pirmavome, tačiau po to gėdingai pralaimėjome tada dar “viena koja” žaidusiems būsimiesiems EČ pusfinalininkams. Taigi per 5 rungtynes įmušėme 4, praleidome 8 įvarčius. Reitinge Lietuvos rinktinė lieka 59 pozicijoj. Pasaulio čempionato atrankos ciklą pradės jau kitas treneris. Liubinskas eina į politiką.

Taigi, apibendrinkime. Treniruojant Algimantui Liubinskui, Lietuvos rinktinė sužaidė 72 tarptautines varžybas. 24 kartus laimėjo, 10 kartų sužaidė lygiomis, 38 kartus pralaimėjo. Rinktinė įmušė 78 įvarčius, praleido 103. (Vidutiniškai per rungtynes 1,08:1,43). Rinktinės treneriu esant būtent Algimantui Liubinskui, Lietuvos rinktinė “atliko didžiausią šuolį per mėnesį” pasaulio reitinge - 2007 lapkritį šoktelėjo net  per 29 pozicijas. Tačiau pono Algimanto treniravimo metu Lietuva užėmė ir pačią žemiausią iš buvusių pozicijų - 2004 Rugsėjį buvo 118-kti. Liubinsko karjeros rinktinėje metu Lietuva sužaidė keletą įsimintinų, neblogų rungtynių, tačiau stebuklų neparodė - nė karto nepateko į Europos ar Pasaulio čempionatus.

Kas toliau? Kas taps Lietuvos rinktinės treneriu? Ar šį postą federacija patikės užsieniečiui? Ar užsienietis sugebės ženkliai pagerinti rinktinės rezultatus? Įdomūs klausimai… Atsakymų belieka laukti… 

Kaip žinia, besibaigianti savaitė Lietuvos futbolo klubams buvo itin svarbi - buvo žaidžiamos Europos taurių atrankos rungtynės. Kauno FBK triuškino mėgėjišką Andoros klubą, Vėtra ne visai pagal garbingo žaidimo nerašytas taisykles netikėtai nugalėjo  buvusią Veličkos komandą - Viking, o “Sūduva” naujajame Marijampolės stadione turėdama akivaizdžią persvarą vos vos palaužė svečius iš Velso.

Žinoma, tai buvo tik atrankinės rungtynės, tačiau Lietuvos klubams tai vienas iš nedaugelio šansų sužaisti rungtynes su varžovais ne iš A lygos (paprastai po pirmo ar antro UEFA turnyrų atrankos etapo Lietuvos klubai iškrenta), o futbolo gerbėjams nedažnas šansas Lietuvoje pamatyti užsienio komandas (kartais gana stiprias, kaip kad “Rosenborgas”, neseniai viešėjęs Panevėžyje) ir palyginti Lietuvos bei kitų šalių klubų futbolą.

Ar tai domina Lietuvos futbolo gerbėją? Turbūt turėtų. Tačiau Lietuvos televizijoms atrodo kitaip…

Noriu “padėkoti” LTV, kad nesugebėjo parodyti nei vienų rungtynių. Teisingai, kam reikia du kanalus turinčios tv brangų eterį užimti kažkokiam futbolui, kur žaidžiami “tik” Europos taurių turnyrai? Geriau transliuoti, kaip Lietuvos krepšinio komanda visiškai nesvarbiose rungtynėse antrą kartą triuškina super stiprią, žvaigždžių pilną Islandijos rinktinę, vardinti, ką kiekvienas krepšininkas valgė pusryčiams, ar, atsiprašant, kada į tualetą ėjo.  Na, o jeigu krepšininkai į tualetą neina, būtinai reikia rodyti visokius Volkerius, namelius prerijose ir kitus serialus, kuriuos atmintinai žino kone kiekvienas televizijos žiūrovas. Juk tai taip “įdomu”, jog net futbolo sirgaliai turėtų pasisotinti šiuo reginiu ir visai neverta jų trukdyti su tokiais “neįdomiais” UEFA turnyrais…

Ironizuoju, žinoma. Tačiau nieko kito ir nelieka. Lietuvoje futbolo per televiziją beveik nematome.

Nesvarbu, kad LTV jau buvo atgaivinusi futbolo gerbėjų viltis parodydama keletą Lietuvos rinktinės rungtynių, rengdavo gana neblogas laidas Europos futbolo čempionato metu. Nesvarbu, kad TV reitinguose Europos čempionato finalas buvo pirmoje vietoje, aplenkdamas komercinių televizijų populistinius realybės šou ir kitas laidas. Nesvarbu, kad buvo pasirašyta sutartis su Lietuvos futbolo vadovais, kad prieš mėnesį buvo demonstruoti skambūs pažadai skirti daugiau dėmesio lietuviškam futbolui. Nepaisant to, futbolas iš televizijos išnyko. Panašu, kad gana ilgam.

Nieko naujo. Situacija įprasta. Dauguma Lietuvos futbolo sirgalių seniai jaučia futbolo transliacijų badą. Dauguma, išskyrus marijampoliečius, kurie “gardų” futbolo transliacijos kąsnelį gauna kone kiekvieną savaitgalį. Kad ir kaip Lietuvoje būtų nuostabu, bet maža regioninė Marijampolės televizija, kuri savo programą transliuoja vos po dvi - tris valandas per parą, sugeba parodyti visas “Sūduvos” rungtynes (ne tik namų, bet ir išvykose), nemažą dalį rungtynių transliuoja tiesiogiai. Ir randa žiūrovą, ir nedejuoja, kad yra per brangu. Komercinės ir nacionalinė televizijos galėtų pasimokyti iš regioninės TV. Ir kalbos, jog tai, ką transliuoja regioninė televizija, didžiosioms tv būtų per brangu, atrodo tiesiog absurdiškai…

Sūduviai nuolat mato futbolo grožį, tad gausiai (Lietuvos mąstais) renkasi į stadioną, o ir komanda rodo neblogus rezultatus - kaip daug kur skambiai teigiama, tiesiog Lietuvos futbolo sostinė, ne kitaip.

Net neabejoju, kad futbolo sirgalių padaugėtų ir visoje Lietuvoje, jei jie bent kartais, tačiau reguliariai galėtų stebėti futbolą per didžiąsias televizijas. Deja, kol kas esamą padėtį galima pavadinti tik nereguliariai numetamais trupiniais mums, futbolo sirgaliams.

Tikėkimės, situacija bent kiek pasitaisys. Panašu, kad dar bent vienas UEFA taurės rungtynes namuose žais “Sūduva”. Labai tikėtina, kad į Kauną atvažiuos vienas stipresnių Europos klubų “Rangers”. Bet kurioje kitoje šalyje televizijos liktų nesuprastos, jei neparodytų tokių rungtynių…