BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kas kietesnis?


Kas kietesnis? Ar antrarūšės lygos finaluose žaidžiantis lietrytis, ar aukštesnės lygos antrarūšė respublika.

Paaiškės trečiadienį. Ir aš nusprendžiau Halėj apsilankyti. Juk reikia pasirinkt, kuris laikraštis geresnis.


Rodyk draugams

Lietuviškoji muzikos realybė





Ahoi, lietuviškos muzikos mylėtojai ir “nemylėtojai”.

Pakalbėkim apie dainas. Apie lietuviškas dainas. Tiksliau apie Dainų Dainą (gražiai skamba - Dainų Daina).

Tačiau  prieš leisdamiesi į filosofavimus pažaiskim ko gero visiems žinomą žaidimą - Surask 10 skirtumų.
Taigi, pabandom:






Na kaip, ar pavyko? Man sunkiai…

Taigi, kaip žinia, pirmasis vaizdo klipas - Lietuvos popso (ir ne tik) atlikėjo Deivio pasirodymas. Daina, pateikta naująjam LTV organizuojamam dainų konkursui “Dainų daina”, kuris iš esmės yra kitaip pavadinta nacionalinė Eurovizijos atranka.

Antras vaizdo klipas - Sixpence None the Richer kūrinys. Darbas Grammy apdovanotos Pop- ir katalikišką roką atliekančios amerikiečių grupės.

Deja, bet akivaizdu, jog lietuvio atliktas kūrinys yra tiesiog Sixpence None the Richer plagiatas… Negana to, žiūrintieji LTV programą arba šiaip labiau besidomintys muzika žino, kad šis plagiatas laimėjo praėjusio šeštadienio vieną iš “Dainų dainos” etapų… Ir štai tau konkursas, kur, kaip buvo garsiai reklamuojama, gaus galimybę atsiskleisti šalies kompozitoriai, dainų kūrėjai. Kur bus renkama nacionalinė geriausia daina… Pasirodo, kad tai mažai kuo skiriasi nuo  komercinių televizijų žemesnių už žemą lygį “bliovimo olimpiadų” “Žvaigždžių vartai”, “Dangus”, “Kelias į žvaigždes”, “Muzikos akademija” ir t.t. ir pana&scaroniai.

O lietuviams, kaip matyti, plagiatai kuo puikiausiai tinka. Minios klykė dėl visokių radžių dainų-kopijų, dabar kopiją išrenka geriausiu ir nacionalinės TV žiūrovai… Ir teisingai - juk kam kurti naują; viskas, kas geriausia - jau sukurta… Absurdas.

Gėda!-šaukiu “Dainų dainos” rengėjams už neapsižiūrėjimą, už tai, kad totaliai sugadino taip aukštai jų pačių “iškelto” konkurso reitingą. Gėda!- šaukiu ir tiems Lietuvos atlikėjams, kurie nesugeba sukurti savo dainų. šeštadieniniam plagiatoriui  - Gėda! Gėda! Gėda!.

Lietuviškas popsas… Nieko nepadarysi. Lietuvos pop muzikos atlikėjai tegali tik pagal fonogramą pastrypčiot (kol nepadūsta), o atlikėjos temoka tik biustais dainuoti…

Gėda! 







Rodyk draugams

Po riaušių. Subjektyvi nuomonė



Niekada “nevaidinau” didelio politologo, nebuvau politikos “ekspertas” ir per daug nesileisdavau į tarp lietuvių populiarius politinius pokalbius ir ginčus, peikiančius ar giriančius valdžią. Tačiau pastarųjų dienų įvykiai tiesiog negali nepalikti abejingų - šiuo metu savo nuomonę politiniais klausimais turi ko gero kiekvienas. Norėčiau ją išreikšti ir aš - nors tai, be abejo, nebus kažkokia rimta ar solidi analizė; tačiau šiek tiek kitokia nuomonė, nei daugumos tų, prie Seimo visa gerkle rėkiančių “Vagys!”.


 


Ankstesniąją, dar neseniai pasitraukusią valdžią tauta “keikė” - bent jau aš susidariau nuomonę, kad  praėjusios kadencijos seimūnai  ir ypač pono Kirkilo vyriausybė neįtiko visiems - žiniasklaidai, paprastiems žmonėms, opozicijai. Praėjusios vyriausybės vertinimas (toks, kokį girdėjau iš žiniasklaidos ir eilinių piliečių) man kažkuo priminė besitraukiančio JAV prezidento vertinimą - kone blogiausia valdžia istorijoje… Girdėjome kaltinimus, jog valdžia priima klaidingus sprendimus, kad visiškai nedirba…


 


Išsirinkome naujus atstovus, naują Seimą. Savo vietas posėdžių salėje užėmė kaip niekada didelė dalis populiarių, iš TV ekranų atėjusių žmonių. Savi, pažįstami, - galvojau sužinojęs rinkimų rezultatus, - tautai patiks. Gal pagaliau suprasime, kad Seimas - tai mūsų, tautos atstovai.


 


Kai praėjusiais metais išsirinkome Seimą, buvo pradėta formuoti Vyriausybė, stebėjausi naujųjų aukščiausių šalies vadovų ryžtingumu - pasaulinio ekonominio nuosmukio akivaizdoje buvo žadama imtis rimtų, ko gero neišvengiamų, nors ir potencialiai nepopuliarių sprendimų. Situacija tam atrodė palanki - praėję rinkimai ir priekyje esantys ketveri metai lyg ir turėjo leisti naujajai valdžiai dirbti per daug nesirūpinant savo reitingais.


 


Deja, bet Lietuvoje valdžia žmonėms  gera ilgai būti negali. Vos prieš keletą mėnesių girdėjome dar Kirkilui skirtą kritiką, jau netrukus po rinkimų jos teko ir naujiesiems išrinktiesiems. Nors anksčiau dažnas lietuvis teikdavo, jog seimūnai nedirba, tiek rimti dėdės iš televizorių ekranų, tiek bobutės poliklinikoje ar parduotuvių eilėse netruko pradėti naujosios valdžios apkalbas - girdi šie jau dirba per daug ir per ilgai. Nieko nepadarysi - lietuviui neįtiksi.


 


Tačiau darbo rezultatai atrodė reikalingi. Priimti nepopuliarūs, tačiau būtini sprendimai. Nors betarpiškos nuomonės nei aš, nei kiti paprasti lietuviai ko gero negalėjome susidaryti, tačiau žinomų bankininkų ir ekonomistų vertinimai, nešališka Lietuvos ir užsienio žiniasklaida, pavyzdžiai JAV, Airijoje, Islandijoje, Latvijoje, Baltarusijoje ar daugumoje kitų šalių visgi leido susidaryti nuomonę, jog Kubiliaus vyriausybės priimti sprendimai, jo antikrizinis planas yra reikalingas ir neišvengiamas. Galbūt ir darydama klaidų, tačiau valdžia dirbo, ir, manau, dirbo teisinga linkme.


 


Tačiau, savaime suprantama, net jei ir laikinai, pakelti mokesčiai negali džiuginti nei vieno normaliai mąstančio žmogaus. Ne išimtis ir lietuviai.  Tad po Naujųjų metų švenčių pradėjus įsigalioti antikriziniam planui, žmonių nepasitenkinimas vis augo, mitingų ir piketų tikimybė didėjo. Išklausę Seimo Pirmininko kalbų apie sausio 13-ąją ir laisvės gynėjus bei “sugundyti” “broliukų” latvių pavyzdžio, minios lietuvių patraukė Seimo link - kas mitinguoti, o kas Valinsko versti.


 


Pasisakau už tautos balso išreiškimą bei demokratinius principus ir pritariu profesinių sąjungų tikslui surengti mitingus. Nors ir atrodo šiek tiek keista, kad visai neseniai išsirinkę valdžią, žmonės mitinguose jau nori reikšti nepasitenkinimus ja (kyla klausimas, ar išsirinkome tuos, ką norėjome?), tačiau mitingai yra vienas iš demokratinių būdų reikšti savo nuomonę, tad reikėtų tik pasveikinti tokias iniciatyvas.


 


Tačiau riaušės, išdaužyti langai, nuniokota aplinka… Ar tai galima vadinti demokratijos apraiškomis..? Ar galima pateisinti  šiuos veiksmus dideliais mokesčiais ar sunkesne ekonomine situacija..?


 


Ko gero, ne. Penktadienio įvykių prie Seimo dalyvius derėtų vadinti vienu žodžiu - chuliganais, kuriuos be abejo reikia bausti.


 


Absurdiškai, kartu juokingai ir kvailai penktadienį atrodė  televizijų reportažuose matyti “džigitai”, lyginę riaušes su istorine sausio 13-ąja. Girdi, kaip ir prieš aštuoniolika metų, taip ir penktadienį jie “gynė” Lietuvą. Girdi, chuliganiški veiksmai rodė vienybę…


 


Tiesa, asociacijų su 1991-ųjų sausio tryliktąja kilo ir man. Vos “subrendusios” tautos piliečiai, prieš dvidešimtmetį be ginklo stoję ginti savo tėvynės, o Seimą tada pasiruošę paversti saugiausia vieta Lietuvoje, dabar į valdžią mėto plytas ir kiaušinius… Štai kaip pasireiškia demokratijos branda Lietuvoje…


 


Drįsčiau lažintis, kad didžioji dalis riaušininkų, plytomis ir kiaušiniais bandžiusių išreikšti nepasitenkinimą Seimu bei Vyriausybe ir tariamai rodžiusių tautos vienybę, nebalsavo rinkimuose, o valdžia, kad ir kokia ji bebūtų bei kad ir ką bedarytų, jiems visada bus bloga…


 


Beje, apie lažybas. Versija, jog mitingų išvakarėse pasirodęs pasiūlymas lažintis, ar kils neramumai, galėjo būti lyg pažadas sumokėti už tų neramumų sukėlimą, atrodo itin logiška. Argi galima atsisakyti lengvo užmokesčio, kai gali “gaiviųjų” gėrimų dėl drąsos pavartoti, kai prie tavęs gali prisijungti minia taip pat mąstančiųjų, o tavo veiksmus po to kiti gali teisinti ir užtarti…


 


Jei ne pateisinimų, tai bent paaiškinimų, kodėl kilo neramumai, ieškoma. Tikriausiai akivaizdu, kad prie to prisidėjo nepopuliarūs valdžios sprendimai, pasaulinė ekonomikos krizė, taip pat, kaip teigia Kubilius, per menkas valdžios ir tautos komunikavimas. Tačiau keista viena -  mes, tauta, jau seniai žinojome apie artėjančią krizę. Taip pat turėjome puikią galimybę būtent finansiniam sunkmečiui besiritant per pasaulį pasirinkti valdžią, kuri šiuo sunkiu metu priimtų reikiamus sprendimus. Išsirinkome tuos, kurie jau prieš rinkimus kalbėjo apie krizės įveikimą. Tad, keista, kaip mes jį įsivaizdavome? Gal girdėdami apie krizės įveikimo planą svajojome apie drastišką mokesčių mažinimą, atlyginimų kėlimą, bei tiesiog iš dangaus krentančius pinigus…? Gal svajojome apie tūkstančius papildomai atsiradusių darbo vietų, kai net galingiausioje pasaulio ekonomikoje - JAV- nedarbas didžiausias nuo pasaulinių karų laikų? Tikriausiai ne… Taigi, ar valdžia taip smarkiai nepateisino mūsų lūkesčių, kad net reikėjo daužyti Seimo langus? 


 


Šiaip ar taip, neramumai numalšinti. Visi kiaušiniai išmėtyti, Seimo langai išdaužyti, aplinka suniokota, už riaušių malšinimą atsakingoms institucijoms nemokama treniruotė pravesta. Skaičiuojami finansiniai nuostoliai, kurie, be abejo, bus padengti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tad ar tikrai vilniečiai ir atvykėliai, sukėlę neramumus, jau taip labai prispausti krizės? Na, rimto sunkmečio prispaustas žmogus ko gero bent jau kiaušinius daužtų į keptuvę, o ne taikytų į seimūno galvą…


 


Lietuva - ne pirma ir ne paskutinė šalis, kurioje žmonės tokiu būdu reiškia nepasitenkinimą. Ekonominis nuosmukis - globali problema, ir ko gero nė vienos šalies vyriausybė, nors ir labai norėdama, viena negalėtų jos išspręsti. Bent jau riaušės tam tikrai nepadės.


 


Na,  Vyriausybės ir Seimo pozicija visuomenės atžvilgiu, jų pasisakymai po praėjusio penktadienio įvykių tikriausiai keisis. Bent jau „popsinių“ ir populistinių kalbų, siekiant visuomenei „užkalbėti dantį“, ko gero netruks. Jau girdime „popsinius“ A. Valinsko pasisakymus iš Seimo tribūnos, galime laukti prie jo prisidedančių ir kitų valdančiųjų.


 


Kas jau kas, bet  A. Valinskas „popsu“ išsikovoti tautos meilę tikrai sugebėtų. Net neverta abejoti, jog visokiais radžiais ir kitais neaiškaus plauko atlikėjais į koncertų sales surinkdavęs klykiančių paauglių minią, dabartinis Seimo  Pirmininkas lengvai galėtų pasiekti tokio populiarumo ir tarp politika besidominčių piliečių – tereikėtų imtis TV šlovę jau atnešusių triukų. Ar tik jie neprasidės ir iš Seimo tribūnos?


 


Tačiau ar pigūs populistiniai triukai neužgoš rimtų darbų, kurių savo kadencijos pradžioje taip ryžtingai ėmėsi valdantieji?


 


Norėtųsi, kad būtų apsieita be populistinių sprendimų, o pradėti teisingi darbai ir toliau būtų tęsiami bandant tartis ir su tautos atstovais. Norėtųsi, kad tarp mūsų, paprastų piliečių būtų daugiau sąmoningumo, kad suvoktume, jog Lietuvoje situacija nėra išskirtinė ir ne tik Lietuvos valdantieji ją sukūrė; kad suprastume, jog riaušės ir išdaužyti langai valstybei neatneš nieko gero. Juk žiema, šalta…


 


Tekstas pirmą kartą publikuotas http://www.tinklink.lt/po_riausiu_subjektyvi_nuomone.




Rodyk draugams

Mintys sausio 13-ąją




Sausio 13-oji. Jau aštuonioliktą kartą prisiminsime šią datą, kraupius įvykius sostinėje ir jaunos valstybės gynėjus. Vėl degs žvakelės, liepsnos atminimo laužai.


Visada žiūrėdamas jaudinančius istorinius kadrus ar klausydamas amžininkų pasakojimų, savotiškai gailiuosi, kad negalėjau dalyvauti pirmuosius žingsnius žengiančiai valstybei svarbiausiuose įvykiuose. Nors tuo metu man politika ir visuomeniniai klausimai dar nė kiek nerūpėjo, dabar savotiškai žavi tada vyravusi bendrumo dvasia - Baltijos kelio grandinė, minios žmonių mitinguose valstybės prieašrio metu, neapsakomas bendrumas 1991-ųjų sausio mėnesį Lietuvos labui. Būtent bendrumo, visuomeniškumo jausmas, neskirstymas į “juos” - aukštesniuosius - ir “mus” - negalinguosius, visos tautos sąmoningumas ir noras kurti geresnį, laisvą rytojų man atrodo įspūdingai ir, deja, dabar jau nelabai realiai.


Prabėgo bene dvidešimt metų. Kiekvienais metais vyksta minėjimai, sakomos kalbos, rodomi vaizdo įrašai. Atrodo, kad lietuviai atsimena, supranta ir vertina 1991-ųjų auką. Deja, pastaruoju metu susidariau nuomonę, kad tai - tik paviršutiniškas įspūdis. Diskutuojant Rusijos, Lietuvos nepriklausomybės klausimais, kalbant apie sausio tryliktąją, jau ne pirmą kartą tenka išgirsti “nukautuojančius” pašnekovų teiginius apie tomis dienomis prie televizijos ir Seimo susirinkusius žmones. “Jie patys lindo po tankais. Rusai ant jų nevažiavo” - tokius ar panašius sakinius ne pirmą kartą išgirstu iš tikrų lietuvių, augusių arba bent jau didesnę gyvenimo dalį praleidusių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi ar iš tikrųjų žmonės vertina ir suvokia laisvės gynėjų aukas, rytojaus minėjimų prasmę? Bent jau dalis jų - kažin…


Kur dingo tas bendrumas, pilietiškumas, visuomeniškumo jausmas, supratimas, kad Lietuva - tai “mes”, kur dingo tas entuziazmas?


Deja, bet vienintelis dalykas, kuris šiuo metu dar kartais suvienija tautą, yra krepšinis. Tačiau ir tam, kad susirinktų keleto tūkstančių rėkianti ir du žodžius į krepšininkus sveikinantį rišlų sakinį vos sugebanti sujungti minia, pasak itin teisingos reklamos, būtini du dalykai - alus ir pergalės. Jei bent vieno šių komponentų nėra - vienybės nėra, ir nepadės tada net krepšinis. Tiesa, kartais pavieniai šūksniai “Lietuva!” vis dar girdimi, pavyzdžiui, kituose sporto, kultūros renginiuose, šiokias tokias, nors ir trumpalaikes tautiškumo ir pasididžiavimo šalimi gaideles  galingais prožektoriais pavyko prižadinti vokiečių menininkui. Tačiau ta, prieš dvidešimtmetį sklandžiusi bendrumo dvasia miega. Ir miega giliai… Kokio galingumo prožektorių reikėtų jai pažadinti?


Beveik kasmet, prisimenant aštuoniolikos metų senumo įvykius, keliamas klausimas - Ar tai pasikartotų šiais laikais? - Ar žmonės eitų ginti vyriausybės, Seimo, televizijos? Ar beginkliai žmonės vėl vieningai stotų prieš tankus už savo valstybę? Atsakymas beveik aiškus… Lietuvoje bendrumo jausmo neliko. Visuomenė akivaizdžiai suskirstyta į valdančiuosius ir valdomuosius. Nemaža dalis lietuvių nesupranta, jog tauta - tai “mes”, o valdžia - tai “mūsų” atstovai, kuriuos “mes” galim keisti. Priešingai, įsivaizduojama, jog situacija panaši į tą, bene pusę praeito šimtmečio vyravusią, kai įtakingieji sėdi aukštai ir toli, o tauta nieko negali. Nors prieš dvidešimt metų lietuviai buvo galingesni už ginkluotus smogikus ir aukščiausius valdžios pareigūnus, dabar vėl jaučiamas tipiškas “hommo sovieticus” mąstymas, kai tauta tesirūpina kaip nusipirkti dešros (itin man patikęs žinomo žurnalisto išsireiškimas, deja, pilnos citatos nepamenu). Tiesa, be to Lietuvoje dar “madinga” nesustojant keikti ir peikti valdžią, kuri bet kokiu atveju yra bloga. Taigi, mąstant tipiškai lietuviškai, ar vertėtų tokią valdžią ginti… Labiau tikėtina, kad pasikartojus panašiems įvykiams, didesnė tautos dalis pradės bumbėti ant krašto apsaugos atstovų valdžioje, nesugebėjusių garantuoti saugumą, ant Europos Sąjungos ar NATO, neateinančių į pagalbą, nei kad kartos 1991-ųjų sausio žygdarbius.


Naivu tikėtis, kad lietuviams užtektų pilietiškumo ginti valstybę, jei jo pritrūksta išreiškiant savo nuomonę Seimo rinkimuose, referendumuose Lietuvai ir patiems piliečiams svarbiais klausimais. Šiek tiek keista, kai vos prieš keletą mėnesių išrinkta valdžia peikiama ir kritikuojama, nors iš esmės jau prieš rinkimus kalbėjo, ką ketina daryti. Visiškai juokinga, kai piliečiai keikia Seimą, nors paklausti, už ką balsavo, atsako, kad rinkimuose nebuvo…


Tiesa, jei ne Lietuvos, tai bent jau savos piniginės likimas gali pabudinti bet ką.  Pasaulinio ekonominio sunkmečio ir “blogos” valdžios (taip mano nemaža visuomenės dalis) akivaizdoje,rodos, tautos visuomeniškumas ir pilietiškumas bunda.  Ketinami rengti protestai, streikai, nepasitenkinimo šūksniai galbūt paskatins pilietiškumą. Prieš aštuoniolika metų ėję ginti valstybės, dabar lietuviai ketina transparantus demonstruoti savo gerbūvio labui. Nors visiškai skirtingos, tačiau akivaizdžios pilietiškumo apraiškos. Norėtųsi, kad suprastume, jog valdžia - tautos rankose, jog sėdintieji svarbiausiose valstybės kėdėse yra piliečių atstovai ir tautos veidrodis. Norėtųsi bent dalį tų, prieš dvidešimtmetį vyravusių visuomenės bendrumo nuotaikų, apie kurias jauni žmonės težino iš knygų ir vaizdo įrašų, patirti čia, dabar - laisvoje Lietuvoje.


Tokios tad mintys sausio 13-ąją. Dieną, kai dar ir dar kartą žiūrėdami istorinius kadrus išspaudžiame ašarą. Ašarą ne tik dėl kraupių vaizdų ir žuvusiųjų, bet ir dėl tiesiog spinduliuojančio tautos bendrumo jausmo…


Tekstas anksčiau taip pat publikuotas tinklink.lt ir lrt.lt




Rodyk draugams

Nauji veidai “Ekrane”


Internete skelbiama, kad Lietuvos čempionų ekipą gali sustiprinti puolėjas iš Kanados 26 metų Stephen Ademolu. Žaidėjas, jaunystėje rungtyniavęs vietinėse Kanados, bei universitetų komandose, ne kartą yra tapęs rezultatyviausiu universiteto puolėju. S. Ademolu buvo kviečiamas į U-23 ir nacionalinę Kanados komandas, tiesa jose sužaidė vos po du kartus. Vėliau persikėlė į Norvegiją, kur žaidė Trelleborgs FF, Tromso IL, bei Lov-Ham klubuose, tiesa pastarąjame sužaidė vos trejas rungtynes ir įmušė tik vieną įvartį.

Žaidėju domėjosi Turkijos, Graikijos, Ispanijos klubai, ir nors Stephen Ademolu ten neišvyko, tai parodo, jog futbolininkas buvo pastebėtas.  Skambiai teigiama, kad puolėjas iš Kanados yra laikomas vienu geriausių ir ko gero greičiausiu dar neįvertintų puolėjų pasaulyje. Iš tikrųjų, žaidėjas pasižymi greičiu, gali taikliai smūgiuoti abiem kojomis.

Kai dėl ekonominės krizės girdime klubų vadovų kalbas, kad legionieriai iš Lietuvos futbolo išnyks, tikrai džiugu girdėti tokias Ekrano naujienas. Pažiūrėsim, ar žaidėjas tiks klubui.

O dabar, “youtube'inė” apžvalga apie S. Ademolu:


Rodyk draugams

Sandoris arba Picture in picture

FREEZE akcija Kaune





Šiandien gavau tokį  elektroninį kvietimą:


“Sveiki,

Kalėdos artėja, visi užsiėmę, visur skuba. Tai aš pamaniau kad reikėtų
surengti „freeze” akcija norint nors trumpam atitraukti žmones nuo pirkinių
bumo. Na ir žinoma geresnės vietos kaip Akropolis nesugalvosi. Tam kas
nežino kas yra „freeze” nuoroda į Berlyne vykūsį „freezą” :
http://www.youtube.com/watch?v=MYboJljTudQ<http://www.youtube.com/watch?v=MYboJljTudQ%20>Taigi
akcija prasidės Gruodžio 6 dieną 13:15 Griunvaldo alėjoje („gatvėje”
priešais Maxima) ir truks 5 minutes. Norėdami kad viskas įvyktų kuo tiksliau
prašau nusistatyti tikslų laiką http://www.day.lt/laikas puslapio pagalba.”



Rodyk draugams

Auksinės mintys arba Ne tik aš krepšinį keikiu




“Auksinės” Lietuvos futbolo federacijos prezidento Liutauro Varanavičiaus mintys:


“<...>Taigi nepykit kritikai ir visi futbolą nemėgstančių laikraščių tinklapių rašytojai, nesugebantys išsiblaivyti po eilinės jūsų krepšininkų pergalės…<...>“


(iš pono Liutauro blog’o)


Labai teisingai pasakyta… ;)



Rodyk draugams

8 prielaidos nemėgti krepšinio


Ne paslaptis - esu futbolo fanas, visas vaikystės vasaras praleidęs stadione gainiodamas kamuolį. Futbolo transliacijos  man nuo mažens yra šventas dalykas, o šalies rinktinės palaikymas stadione emociškai užkrauna bent mėnesiui. Bet neskaitant didelio susidomėjimo sporto šaka Nr. 1, kaip ir kiekvienas statistinis lietuvis buvau neabejingas  antrajai mūsų šalies religijai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau mano azartas krepšiniui blėso, kol galiausiai galiu pasakyti, kad krepšinio kaip reiškinio Lietuvoje šiuo metu aš iš viso nemėgstu ir, gal kiek sutirštinant spalvas, negaliu pakęsti.  Su kolegomis, “pakvaišusiais” dėl krepšinio, neretai tenka padiskutuoti šia tema, ir jiems įrodinėti, kad šio sporto reiškinys mūsų šalyje jau įsigalėjo nesveikai per daug. “Kokie argumentai?” - tada klausia diskutuojantys oranžinio kamuolio mylėtojai. Argumentų nenormaliai “meilei” įrodyti ir priežasčių nemėgti krepšinio randu ne tiek ir mažai.


 


Pirmiausia, absurdiškai kvailai man skamba lietuvių mąstymas, kad dėl krepšinio mūsų šalis žinoma visame pasaulyje. Paklauskime eilinio anglo, prancūzo, švedo ar italo (kur nors toliau net neverta  bandyti) apie Lietuvą. Galvojate, jie pirmiausiai pradės minėti Lietuvos krepšininkus ar mūsų rinktinę? Che che… Kažin… Kai portugalas treneris tapo Lietuvos futbolo rinktinės strategu, vienas jo šalies laikraštis, aprašydamas Lietuvą, teigė, jog tai krepšinio šalis, ir minėjo Sabonį. Tiesa, tuoj pat dienraštis turėjo aiškinti, kas jis toks, nes portugalams lietuvių “dievo” vardas visiškai nieko nesako. Mums garsiausi vardai nieko nereiškia ir daugelio kitų šalių gyventojams.


 


Žinoma, jei apie Lietuvą kalbėtume Barselonos, Atėnų ar, tarkim Tel Avivo krepšinio arenose, ko gero išgirstume mūsų dievukų pavardes. Tačiau lygiai taip pat  kai kurie New Jersey gyventojai išgirdę mūsų šalies pavadinimą prisimintų Dainių Zubrų, Edinburgo futbolo fanai garantuotai pasakytų Žaliuko, Mikoliūno, Česnauskio ar Veličkos pavardes. Sampdorios sirgaliai tikrai  paminėtų Stankevičių, o teniso mėgėjai iš viso pasaulio ilgiau pagalvoję galbūt prisimintų buvusį pasaulio jaunimo čempioną. Jeigu tokią apklausą apie Lietuvą būtume surengę spalio viduryje, išgirstume daug tokių ar panašių pasakymų - “Lietuva?.. Nieko nežinau. Girdėjau tik tiek, kad jūs puikiai pradėjote futbolo PČ atranką pergalėmis prieš rumunus ir austrus.”


 


Ar galite pasakyti, kokia sporto šaka populiariausia Šri Lankoje? Negalite? Labai keista, nes kriketą ten žaidžia nuo mažo iki seno, ir lietuvio mąstymu, kiekvienas turėtų žinoti Šri Lanką kaip kriketo šalį…


 


Taigi burbulas apie Lietuvos kaip krepšinio šalies įvaizdį užsienyje yra, švelniai tariant, per daug išpūstas. Tačiau, žinoma, ne tik jis privertė mane pakeisti nuomonę apie krepšinį.


 


Prisiminkime praeitų metų bronzinį rugsėjį, kai lietuviški “sportiniai tikintieji” tiesiog šėlo. Prisiminkime vėlų sutiktuvių vakarą, minią girtų sirgalių, kai renginio vedantysis ne iš karto rado žiūrovą, sugebantį du žodžius sujungti į rišlų sveikinimo sakinį. Prisiminkime vos ant kojų besilaikančius (ne dėl sunkios kelionės) mūsiškius “dievus” ir jau kone legenda tapusį vyrą juodais akiniais. “Dievams” viskas leidžiama. Nieko nepadarysi…


 


Po “bronzos” vakaro buvo pradėta ruoštis Pekino olimpiadai. Kokią puikią progą pasirodyti tautai tada turėjo šalies vadovai, visaip kaip bandydami rūpintis dar vieno tautos “dievo” sugrąžinimu iš už Atlanto ir sąlygų sudarymu žaisti Pekine. Įdomu, kaip tokius “rimtus” mūsų valdžios rūpesčius vertino užsienio šalių politikai… Man tai atrodė kvailai…


 


Na, Ilgauskas vis tik į Pekiną neišvyko, tačiau Lietuvos sirgaliai jau nuo pirmos dienos prilipo prie savo televizorių. Kol visas pasaulis gėrėjosi didžiausiu sporto renginiu per ketverius metus, lietuviams tebuvo svarbu tik viena - krepšinio turnyras. Galbūt mūsų šaliai medalius lėmusiomis dienomis vienas iš dešimties lietuvių galėjo pasakyti, kas yra Mizgaitis ar Volungevičiūtė, bet krepšinio rinktinės statistiką ar bent jau rezultatus dar ir dabar lyg žirnius į sieną išbertų kone kiekvienas statistinis lietuvis. Paprasta - lietuviui Pekine vyko krepšiniada…


 


Dar vienas įvykis, nulėmęs neigiamos nuomonės apie krepšinį susidarymą buvo mūsų olimpiečių sutiktuvės. Akibrokštas, tačiau renginio organizatoriai nesugebėjo sulaukti vienų iš svarbiausių olimpiečių - net du medalius laimėjusių penkiakovininkų, ir sutiktuvių ceremonija praėjo be jų. Žinoma, tai visiškai suprantama, juk mūsų brangieji (visomis prasmėmis) ketvirtą vietą užėmę krepšininkai nuo didelio nuovargio vartojant gaiviuosius gėrimus galėjo ir užsnūsti kur nors scenos pašonėje belaukiant tikrųjų didvyrių…


 


Šis įvykis mane papiktino. Tačiau jis nebuvo paskutinis. Š. Jasikevičiaus mosavimas alkūnėmis prieš žurnalistę sudomino žiniasklaidą. Tada teko girdėti gana įvairių vertinimų, tačiau dauguma žioplumu kaltino būtent žurnalistę. Nenuostabu - juk dievai nepakaltinami ir nebaudžiami…


 


Krepšiniada baigėsi ir artėjo klubinių turnyrų sezonas. Kaip visada, A. Sabonis ir visa “Žalgirio” valdyba pradėjo varstyti savivaldybės duris reikalaudama milijonų, netgi skelbdama ultimatumus paleisti komandą. Tada rašiau:


 


Sabas yra Lietuvos didvyris, tačiau jo komandos vadyba yra daugiau nei apgailėtina. Lietuvoje visi pamišę dėl krepšinio, Kauno halė pilna net žaidžiant trečioje pagal svarbumą lygoje su kokia nors estų ekipa, kauniečiai vos ne pasiruošę patys sumest tuos milijonus, ir, absurdas, tokioj situacijoj klubas nesugeba surinkti pinigų, neranda rėmėjų ir kaulina milijonų iš savivaldybės. KĄ TADA VEIKIA ŽALGIRIO VADYBA? Po velniais, tai jei kitaip nesugeba, tegul eina Sabas apatinius Akropoly reklamuot, kaip tai anksčiau jau darė toks vienas boks…tfu krepšininkas. Visa Lietuva pirks Sabo „triusikus“, ir Žalgiriui nereikės kaulint pinigų iš valdžios. Na bet ir puiki reklama būtų, tarkim: “Pirk Žalgirio „triusikus“, paremk savo mylimą komandą!” Nors krepšinio batalijose palaikau Žalgirio pusę, vis tik sakau: - GĖDA Žalgirio vadybai, GĖDA!


 


Keistai atrodo Kauno savivaldybės milijonai, skiriami vos vienos sporto šakos vienam klubui, kai miestui Europoje atstovauja ir futbolininkai bei rankininkai, o krepšinį aukščiausioje lygoj žaidžia dar dvi komandos.


 


Tačiau - “bingo!” - komandai Eurolygoje kol kas nelaimėjus nė karto, vis daugiau žmonių sutinka su aukščiau išsakyta nuomone ir abejoja būtinybe finansuoti klubą iš miesto biudžeto. Gal pagaliau lietuviai pradės kritiškiau žiūrėti į krepšinį..?


 


Dėl prastos vadybos “Žalgirį” palietusi finansinė krizė ir blogas komandos žaidimas paskatino įvairius komentarus – kritiškus ir nelabai. Tačiau vienas jų, beje, pasakytas “antrajai religijai” svarbiausio asmens Lietuvoje, privertė iš nuostabos net išsižioti.


 


Po to, kai buvo užpulta naujausios Seimo partijos vado iškelta neaiškių abejotinų muzikinių sugebėjimų užsienio kilmės atlikėja, visa Lietuvos bulvarinė (ir ne tik) žiniasklaida tiesiog rėkė apie rasizmo apraiškas. Kai žinomi humoristai Šapauskas ir Ramanauskas, per humorą pasakantys daugiau tiesos nei kiti kalbėdami rimtai, užkabino šiek tiek jautresnę temą, vėl buvo šaukiama - “Rasizmas!”.


 


Taigi kai visų “sportinių tikinčiųjų” gerbiamas V. Garastas “skėlė” savo, švelniai tariant, ne itin gražų, rasistinį komentarą “Žalgirio” ir jo legionierių atžvilgiu, buvau įsitikinęs - sankcijų ponas Garastas neišvengs. Deja… Pasisakymas buvo užglaistytas ir greitai žiniasklaidos pamirštas, o pažeidimo jame nebuvo įžvelgta. Įdomu… Na ką padarysi, dar kartą kartojasi taisyklė, kad “dievai” nebaudžiami…


 


Tai buvo paskutinis lašas taurėje, po kurio aš kategoriškai pasakiau: “Krepšiniui - ne!”. Jei sporto šakos federacijos vadovas sau leidžia ne ginti, o rasistiniais pasisakymais komentuoti žaidėjus ir likti nenubaudžiamas; jei sporto šaka gali susukti žmonėms protus ir užgožti kitus labiau nusipelniusius sportininkus bei realų gyvenimą, tačiau tuo nesugeba pasinaudoti klubų vadyba; jei žiniasklaidai įdomu tik vienos sporto šakos žvaigždės ir jei tos žvaigždės gali elgtis taip, kaip tik nori - man tokia sporto šaka neįdomi, ir jau nebesvarbu, kiek daug ji “įaugusi” į lietuvišką identitetą. Tai jau nesveikas krepšinio fanatizmas.


 


Man tik įdomu, kur buvo dingę kitų sporto šakų sirgaliai. Juk kiek žinau iš archyvinių įrašų, vyresniųjų pasakojimų ar prisimenu (nors ir nedaug) pats, aštuntajame dešimtmetyje, be “Žalgirio” -”CSKA” susitikimų, pilnas stadionas žmonių susirinkdavo ir į “Žalgirio” futbolo varžybas Vilniuje, nemažai žiūrovų rinkdavosi rankinio ar ledo ritulio rungtynes. Kur jie dabar… Kodėl, tarkim „Žalgirio“ ir kokio nors Priekulės klubo krepšinio rungtynės sutrauktų daug  daugiau žiūrovų nei lemiamas futbolo ar rankinio mačas…


 


Tačiau smagu, kai pagaliau bent į futbolą, nors ir po truputį, tačiau žmonių susirenka vis daugiau. Galbūt futbolas bent kiek aplygins savo pozicijas prieš “antrąją religiją”, o Lietuva apsigydys krepšinio epidemiją, kuri po paskutinių keleto įvykių jau darosi per daug nemaloni ir pavojinga.




Rodyk draugams

Ekonominė krizė… arba Dvasinis Turtas Svarbiau…


Įdomus dalykas ta ekonominė krizė. Štai pavyzdžiui ex-premjeras jokių sunkumų beveik iš viso nematė ir prieš rinkimus užkalbinėjo dantį aiškindamas apie minkštą nusileidimą. Tačiau potencialiai tautai priimtina kandidatė į Valdelio vietą  jam antrindama pranašavo, kad krisim greitai, skaudžiai ir kietai. Naujai iškepti nauji ir nelabai seimūnai ėmė jautį už ragų ir, posėdžio metu pamaitinę kūdikius, liepė visur kur veržtis diržus. Pasiūlymas įtikinamas, tuo labiau, kai vienas Latvijos bankas jau neatsilaikė, ir visai nesvarbu, kad Šarkinas aiškina, jog Lietuvoje to nebus. Kita vertus,  ką čia veržtis, jei kai kurie internetiniai komentatoriai tepastebi tik keletu procentų išaugusią muilo kainą. Tiesa kiti dėl to praranda darbą (tikriausiai nesiprausę vaikšto…) arba atsisako svajonės apie nuosavą būstą. Vieni muilo, kiti darbo, o treti ramybės stygiumi - kiekvienas savaip, tačiau visi jaučia - krizė…


Vieno tokio studentams įprasto ekonominio sunkmečio ištiktas (na gerai gerai, juokauju), prieš keletą dienų grįžau į gimtąjį pietvakarių Lietuvos miestelį - pažiūrėti, kaip Lietuvos provincija išgyvena tą baisųjį  laikotarpį apibūdinamą populiariuoju žodžiu iš k raidės.


“Lyg ir nieko nepasikeitė” - pagalvojau tik sugrįžęs, eidamas tomis pačiomis tamsiomis gatvėmis. Būčiau didelis romantikas - džiaugčiausi - mūsų miestelyje gatvėse vos spingsinčios kelios lempos ir tamsus horizontas niekada netrukdydavo stebėti žvaigždes. Netrukdo jos ir dabar - vos keletas mirksinčių gatvių žibintų ir nemažai tamsių atkarpų - tokia iliuminacinė realybė Lietuvos pietvakarių miestelyje. Ko gero ir tų keleto šviesos šaltinio neprireiktų vos dviems ilgo pasivaikščiojimo metu sutiktiems praeiviams, kuriems, tiesa, ir prie operacinio apšvietimo būtų sunku tiesų žingsnį žengti… Nėra ko norėt. Krizė…


Tačiau paskutinio savo apsilankymo metu, eidamas tradiciškai tamsiomis gatvėmis ir sutikdamas vos porą sunkiai kojas statančiųjų, buvau nustebintas. Įprastai tamsus horizontas švietė. “Keista” - pagalvojau, - “Pašvaistė naktį? Gaisras..?”.Tačiau po keleto minučių viskas išaiškėjo - po akimirkos abejonių, ar aš tikrai ten, kur važiavau, supratau - visu gražumu virš diržus susiveržusio miestelio nakties fone aukštyn kilo balta lyg gulbė, apšviesta lyg holivudo studijoje miestelio bažnytėlė. “Naujas darbas, prieš keletą savaičių apšvietimo nebuvo”- supratau.Faktas - provincijos miestelėnai galės didžiuotis turį savo “Prisikėlimo” bažnyčią - Na bent naktį ji nuo originalo ne tiek ir daug skirsis. Ir nesvarbu kad, tikėtina, vis daugiau miestelėnų neteks darbo, kad miestelio gatvėse naktį “nors į akį durk”, jų kelią į dvasinius reikalus apšvies į dangų nukreipti galingi prožektoriai. Ir kokią dvasinę ramybę tiems dviems, atsitiktiniams naktyje “taško ieškantiems praeiviams kels horizonte šviečianti bažnyčia…


Ekonominė krizė… Nieko nepadarysi…


Tikiuosi, kad naujai išrinktieji financines problemas spręs racionaliau, nei mano gimtinės gyventojai. Kolkas ploju Kubiliui ir sakau “Puiku”. Gražias kalbas belieka realizuoti veiksmais.



Rodyk draugams